Kthehu   Kreu > D1 > 1757-2012: Shtetet Shqiptare > 1944-1992: Republika III
Tituj tė ngjashėm

 
Pėrdorimi i ēėshtjes
I vjetėr 12.4.2008, 12:21   1

Shkrim i cituar 1944-48: Shitja e Shqipėrisė Veriore Jugosllavisė - Agresioni komunist


Citim:
A e shiti Enver Hoxha Kosovėn?
Elmas Leci

Kjo ėshtė "njė polemikė e detyruar me njė diplomat tė Enverit", thotė studiuesi i njohur Elmaz Leci. Qė nė kėtė shkrim, i pėrgjigjet njė funksionari tė lartė tė diplomacisė shqiptare, i cili kohė mė parė ka polemizuar me tė nė faqet e "Korrierit", pėr rolin e Hoxhės pėr sa i pėrket Kosovės.

Elmas Leci lindi mė 10 gusht 1950, Shėngjergj, Tiranė, dhe sot ėshtė nė detyrėn e rektorit tė Universitetit Ushtarak nė Tiranė. Ka titullin prof.asc.doktor dhe mban gradėn "kolonel". Ka mbaruar Shkollėn Ushtarake "Skėnderbej", ka kryer Universitetin e Tiranės, Fakultetin pėr Gazetari, ka mbaruar Shkollėn e Oficerėve, Vlorė dhe titullohet "oficer", ka kryer kursin pasuniversitar pėr Marrėdhėnie Ndėrkombėtare nė Tiranė, si dhe ka kryer specializime nė Komitetin Politik tė NATO-s nė Gjermani. Gradėn shkencore "doktor" e ka marr nė fushėn e Historisė sė Shqipėrisė, ndėrsa gradėn "kandidat i shkencave" nė fushėn e Marrėdhėnieve Ndėrkombėtare. Ka kryer kėto detyra: Korrespondent i gazetės sė Ushtrisė ("Luftėtari") Korēė, drejtor (Shef) i Shtėpisė sė Ushtarakėve Korēė, redaktor pėr Problemet Ndėrkombėtare nė gazetėn e Ushtrisė, kryeredaktor i gazetės se Ushtrisė "Ushtria dhe koha", kryeredaktor i revistės "Mbrojtja", drejtor i Shtypit Ushtarak Shqiptar, drejtor i Institutit tė Sigurisė dhe Mbrojtjes, drejtor i Qendrės sė Shtypit dhe Botimeve nė MM, kryeredaktor i Revistės "Mbrojtja", drejtor i Kabinetit tė Ministrit tė Mbrojtjes dhe aktualisht ėshtė rektor i Universitetit Ushtarak "Skėnderbej". Ėshtė autor i 12 librave, kryesisht nė fushėn e historisė dhe atė ushtarake.

Nė njė artikull timin tė botuar nė "Korrieri" mė 27 shtator 2003, me titull "Marrėdhėniet e Shqipėrisė me Jugosllavinė dhe Kosova pas prishjes me Bashkimin Sovjetik", mes tė tjerash flitet gjerėsisht edhe pėr Kosovėn. Do tė ishte e tepėrt tė citoja artikullin, veēse aty evidentohen tė dhėna, tė cilat nuk thonė as mė shumė e as mė pak, por qė Enver Hoxha e la Kosovėn nė mėshirėn e regjimit tė Beogradit.

Pėrgjithėsisht ato fakte e ngjarje nuk i pėlqejnė njė diplomati tė kaluar, i cili nė "Korrieri"-n e 5 nėntorit 2003 synon t'i hedhė poshtė pėrmes njė artikulli "polemizues", qė vetėm i tillė nuk ėshtė, dhe t'i quajė ato trajtime "krejtėsisht pa vend". Madje, pėrveē artikullit, ai boton po nė atė numėr gazete edhe njė intervistė, ku pėrmes tė dyjave, "artikullit" dhe intervistės, na spjegon "bėmat e mira" tė Enverit pėr Kosovėn.

Pėrgjigja e tij, duke humbur ēdo modesti dhe pėrvojė diplomatike pėr tė cilėn, (pėr kėtė tė fundit, na flet gjatė edhe nė autobiografinė e tij tė botuar po nė atė numėr gazete) na e thotė prerė se: "Enver Hoxha nuk e shiti Kosovėn!" Le ta shohim kėtė deklarim ekskatedra tė shokut Syrja, pėrmes dokumentave historike tė kohės. E shiti, apo jo, Enver Hoxha Kosovėn?


Sė pari: Si dashuria me Beogradin e varrosi ēėshtjen shqiptare

Tė flasėsh pėr njė ēėshtje aq tė madhe, siē ishte ajo e Luftės sė Dytė Botėrore dhe pozicionin e cunguar qė zė lidershipi i ri komunist shqiptar nė tė, nė sajė tė emisarėve komunistė jugosllavė (Miladin e Dushan) dhe tė rolit determinant (siē e thotė vetė) tė Enver Hoxhės, qė as nė programin (aktin) themelues tė Partisė Komuniste ēėshtja shqiptare e Kosovės nuk pėrmendet gjėkundi, dhe kėto sot pas 12 vjetėve demokraci t'ia faturosh njė tjetri si "lajthitje", siē bėn ambasadori i kaluar nė "Komentet falsifikuese" nė "Korrierin" e 5 nėntorit, ėshtė e kundėrta. Megjithatė le t'ia lėmė gjuhėn e komenteve, gjuhės sė dokumentave historike. A e shiti Enver Hoxha Kosovėn, apo jo? Dhe si e shiti, nė periudhėn e dashurisė sė tij me Beogradin?

Nė krye tė tavolinės themeluese, krijimi i Partisė Komuniste Shqiptare, gjeti Miladinin e Dushanin dhe tė dy ata, krijuan partinė. Mendoj se kjo nuk ka nevojė pėr zgjatje, sepse nuk ėshtė objekt i kėtij studimi. Si nė aktin themelues tė partisė ashtu dhe nė asnjė dokument tė saj gjatė luftės, nuk ka asgjė pėr ēėshtjen e Kosovės.
"Ēėshtjes shqiptare tė Kosovės iu vu vula qė nė 8 nėntorin e '41-it", - shkruan V.Dedejeri, biografi i Titos. (V.Dedejer, "Kujtime", botim i vitit 1949, Beograd).
Pėr ta zgjeruar mė tej argumentin, Dedejeri nė "Jugoslavensko Albanski odnosi", faqe 11-30, po pėr themelimin e Partisė Komuniste Shqiptare dhe pėr moszėnien nė gojė tė ēėshtjes sė Kosovės, pėrsėri shkruan:
"Nė mbledhjen themeluese tė Partisė Komuniste Shqiptare (e cila u bė nėn tutelėn e dy emisarėve komunistė jugosllavė, Dushan Mugoshės e Miladin Popoviēit) ēėshtja e Kosovės as qė u pėrmend... Pėr kėtė ēėshtje (tė Kosovės) pllakosi po ashtu heshtja e plotė edhe nė Konferencėn Kombėtare tė Partisė nė marsin e vitit 1943". (Dedejer, "Jugoslavensko - Albanski odnosi", fq.11-20).
Pra, janė vetė jugosllavėt ata qė akuzojnė udhėheqjen komuniste me Enver Hoxhėn nė krye se Kosovėn PKSh-ja ia la Jugosllavisė.

I vetmi qė e ngre dhe ankohet se PKSh nuk e ka nė agjendėn e saj e as nė program ēėshtjen e Kosovės ėshtė Koēo Tashko, i cili nė fund tė vitit 1942 i shkruan Moskės:
"Pėr Kosovėn, Partia deri mė tani ka heshtur vazhdimisht, duke thėnė se kjo ēėshtje ėshtė e Partisė Komuniste tė Jugosllavisė". (Prof. Plasari dhe Dr. Malltezi, "Politika" fq. 183-187).
Le tė vazhdojmė me Konferencėn e Pezės, 16 shtator 1942. Meqė ishte pluraliste, atje nga nacionalistėt jo vetėm u diskutua, por u arrit tė sanksionohej edhe nė vendimet e saj qė "nė Kosovė e viset e tjera shqiptare jashtė kufijve tė kishte tė njėjtin organizim dhe po atė formė pushteti si Shqipėria" vendime, qė nuk u zbatuan asnjėherė. Pėrse-nė do ta shohim nė vijim.

Nė gusht tė vitit 1943 u zhvillua mbledhja e Mukjes, ku pėrfaqėsuesi kryesor komunist i Enver Hoxhės, Ymer Dishnica, do tė kujtonte:
"Ēėshtja e Shqipėrise etnike, qė do tė pėrfshinte Kosovėn, kishte qenė njė ndėr dy gurėt e kufirit, qė me formulimin qė bėmė, e kapėrcyem. Me kėtė vendim, pėr Miladin Popoviēin u mbush kupa, i cili e dėnoi Proklamatėn e Mukjes, duke na thėnė: Ju shpallni luftė kundėr fashizmit dhe jo... pavarėsinė. (Petroviē, libri "Kosova" f. 343-348).
Mė 31 dhjetor 1943 deri 2 janar 1944, nė Bujan tė Tropojės, u mbajt ajo qė ėshtė quajtur Konferenca e Bujanit, e cila vendosi tė nisnin e tė funksiononin strukturat qė do tė ēonin nė bashkimin e Kosovės me Shqipėrinė.
"Komiteti Qendror i Partisė Komuniste tė Jugosllavise nuk qe aspak dakord me kėtė pjesė tė Rezolutės sė Bujanit. Bashkėpunėtori i ngushtė i Titos, Milan Gjilas, nė njė letėr qė i dėrgonte Komitetit Rajonal, e eleminoi ēėshtjen, siē e dėnoi Bujanin edhe Enver Hoxha" (Rajovic, libri "Autonomija" fq. 439 dhe Hibert, libri "Albania's National Liberation Struggle" fq.91).
Ndėrsa Ramiz Alia nė librin "Unė Ramiz Alia, dėshmoj pėr historinė", shkruan se: "Nė vendimin pėr prishjen e Mukjes ka ndikuar edhe ēėshtja e Shqipėrisė etnike, e cila u shtrua nė Mukje".

Po pėrse u anulua e u dėnua Mukja?! Kėtė na e thonė tė tjerė studiues e politikanė tė kohės qė do t'i shohim mė poshtė.
"Anulimi i Marrėveshjes sė Mukjes u bė me ndėrhyrjen e Tempos dhe shkak i saj ishte ēėshtja e Kosovės". (E. Barker dhe B. Tones, libri "Pėr Luftėn Nacional-Ēlirimtare" fq. 123).

"Ata qė e firmosėn atė (marrėveshjen e Mukjes) do tė mbajnė pėrgjegjėsi" (D. Mugosha, libri "Kujtime" 1973, fq. 50-58).
Le tė ecim mė tej me dokumentat, jo mė me autorė e studiues tė huaj, por nga vetė goja e Enver Hoxhės.
"Nė pragun e ēlirimit tė Jugosllavisė dhe tė Shqipėrisė, ne edhe njėherė pranuam se nuk ėshtė koha pėr tė shtruar ēėshtjen e bashkimit tė Kosovės me Shqipėrinė". (E. Hoxha, letėr sekrete dėrguar Stalinit, 2 shtator 1949. Kopja e vetme gjendet nė Arkivin Qendror Rus, Moskė, Arkiv, RCHIDNI D. Op.137, D.68. L 64-73)
Nė prill tė vitit 1945 u bė Masakra e Tivarit, pėr tė cilėn jo vetėm si vepėr makabre ndaj shqiptarėve tė Kosovės e tė viseve tė tjera shqiptare nėn Jugosllavi nuk u ngrit zėri, por nė dhjetor tė vitit 1946, Enver Hoxha nė Byronė Politike do tė deklaronte e kėrcėnonte:
"Disa anėtarė partie duan tė filozofojnė se mos thotė populli ē'bėtė me Kosovėn... Ne do tė ua spjegojmė, kush nuk na kupton, ne do ta luftojmė." (Procesverbal i mbledhjes sė Byrosė Politike, 15 dhjetor 1946, ish-Arkivi i KQ tė PPSh).

"Nė prill tė vitit 1945, Dushan Mugosha dhe Mehmet Hoxha morėn pjesė si pėrfaqėsues tė Kosovės nė Kuvendin e Serbisė, mbledhje qė u shty dhe u bė nė korrik tė vitit 1945, ku u miratua projektrezoluta pėr aneksimin e Kosovės nė Serbinė Federale". (Bajraktari, libri "Serbia's Annexation" fq. 118)
Jo shumė pas kėsaj ngjarjeje, Enver Hoxha do tė shkonte nė Konferencėn e Paqes nė Paris (gusht 1946) dhe do tė deklaronte "Ne nuk kemi pretendime ndaj aleatit tonė Jugosllavi". (Enver Hoxha, Fjalimi orgjinal nė Konferencėn e Paqes, Paris, AQSH).

I morėm dokumentat njė e nga njė, qė nga themelimi i PKSh, pas marrjes sė pushtetit nga Enver Hoxha, e deri nė Konferencėn e Paqes. Pyesim: Ka antikombėtarizėm mė tė madh?!

Disponojmė edhe dokumenta tė tjera, psh:

Nė vitin 1946 Enver Hoxha nė njė letėr pėr Titon shkruante: "Nė rast se do tė bėhet njė hap tjetėr nė lidhje me bashkimin, na lajmėroni." (N.Malkolm , libri "Kosova, njė histori e shkurtėr").

Nė vitin 1946, pas kthimit nga Shqipėria, Velimir Stojniēi, nė njė informacion raportonte:
"Tirana zyrtare nuk kishte asnjė qėndrim tė pėrcaktuar, asnjė reagim pėr tė ardhmen e Kosovės, aq sa pėrfaqėsuesi anglez nė Tirane thekson: "U ēudita pse Qeveria Shqiptare deri mė sot nuk ka dhėnė kurrfarė deklarate pėr qėndrimin e saj ndaj Kosovės"" (Raport i V. Stojnicit, Beograd 1946).
Nė njė mbledhje tė jashtėzakonshme tė Pleniumit tė Komitetit Qendror tė Partisė, dhjetor 1946, Enver Hoxha do tė pyeste nė mėnyrė retorike:
"A ėshtė nė interesin tonė qė ne ta kėrkojmė Kosovėn?!"
Dhe nė vijim, po vetė do tė pėrgjigjej:
"Kjo nuk ėshtė punė progresive pėr t'u bėrė... pėrkundrazi ne duhet tė bėjmė qė tė sigurojmė qė kosovarėt tė vėllazėrohen me jugosllavėt". (Procesverbali, Mbledhja e Pleniumit tė KQ tė PKSh, dhjetor 1946, ish-Arkivi Qendror i PPSh).
Pėr komente, besoj se nuk ka nevojė!


Sė dyti: "Ato qė i thuheshin Enverit, shkonin nė Beograd!"

Ky ėshtė deklarimi mė kuptimplotė i njėrit prej liderėve kryesorė tė Kosovės, Fadil Hoxhės, i cili tregon se ē'ishte Kosova pėr Enver Hoxhėn.

Kėtė deklarim, (nėse e dini se ē'pėrfaqėsonte Fadil Hoxha) jo vetėm e ka shkruar nė librin e kujtimeve, por e ka thėnė nė njė intervistė edhe nė TVSH (nėntor 1999) dhe na e tha edhe nė shtėpinė e tij kur nė verėn e 1999-ės ishim me presidentin Moisiu (ish atėherė president i Shoqatės sė Atlantikut) me gjeneral Parllakun (Hero i Popullit), me gjeneral Bekteshin (ish-pjesėtar i Bujanit) e me Liri Belishovėn (ish-sekretare e Komitetit Qendror tė PPSh-sė).

Tė flasėsh pėr mbrojtjen e ēėshtjes sė Kosovės nga Enver Hoxha, siē bėn "polemizuesi", do tė thotė qė pėr kėtė ēėshtje tė kishte njė program, platformė apo strategji! Tė tilla nuk ka, as gjatė Luftes sė Dytė Botėrore, as pas saj.

Veēanėrisht ajo qė e varrosi ēėshtjen shqiptare tė Kosovės, ėshtė periudha e dashurisė sė Enver Hoxhės me Beogradin e Josif Broz Titon. Vetėm pas 1981-it, Enver Hoxha ngre boritė "e propogandės megallomane nė mbrojtje tė Kosovės". Nė njė kohė rekord ai udhėzon dhe shkruhen nė gazetėn "Zėri i Popullit", "Bashkimi" e "Drita" rreth 13 artikuj tė ashtuquajtur "bomba".

Ē'kishte ngjarė?! Pėrse Enver Hoxha u kujtua pas afro 40 vjetėsh pėr Kosovėn dhe tė drejtat e shqiptarėve?!

Pėrgjigja ishte, dhe ėshtė, edhe e qartė edhe e thjeshtė. Ai kėrkonte tė dilte i larė se nuk e kishte shitur Kosovėn, pra tė lante duart si Pilati pėr krimin qė kishte bėrė.

Ku ishte ai mė 1945-ėn?! Po nė 1948-ėn?! Po nė 1956-ėn?! Nė 1960-ėn?! Nė 1968-ėn e nė 1979-ėn?!

Nė 1981-in, Enver Hoxha shpėrthen, i kthehet Kosovės, "mbron" Kosovėn, "i digjet zemra" pėr shqiptarėt nė Jugosllavi! Pse-ja ėshtė e qartė: Tito, si dėshmitari kryesor dhe allishverishėsi i shitjes sė Kosovės, nė vitin 1980 kishte vdekur.


Siē e shihni asgjė nuk tregon strategji mbrojtjeje pėr shqiptarėt, por pėr mbrojtje tė "principatės" sė Enverit, ku tė rrethuar nė tela me gjemba punonin mė se dy milion skllevėr, pėr familjen e madhe tė Byrosė Politike.
Aq e vėrtetė ėshtė kjo, sa qė mjafton tė pėrmend deklarimin e Vasil Katit, zėvendėsministėr i Tregtisė sė Jashtme nė kohėn e Enverit dhe po nė kohėn e Enverit i dėnuar, i cili mė 1978 nga burgu i Ballshit do tė depononte:
"Pėr ēdo vit ne e kishin me plan tė padiskutueshėm e tė detyrueshėm qė tė importonim nga jashtė 18 mijė ton tela me gjemba, pėr tė rrethuar klonin (kufirin) qė tė mos arratiseshin shqiptarėt (kupto skllevėrit)".
Nė shtėpinė e tij, nė verėn e vitit 1999, Fadil Hoxhės i bėra pyetjen a kishte kontaktuar dhe a ja kishte bėrė ndonjėherė prezente Enver Hoxhės ēėshtjen e rėndė tė Kosovės? Fadil Hoxha mu pėrgjigj:
"Po, kam shkuar te Enver Hoxha nė Tiranė nė dhjetor tė vitit 1945, inkonjito pa lejen e Titos, sė bashku me Zekeria Rexhėn dhe i kam shtruar si gjendjen e rėndė nėn Serbi ku ndodhen kosovarėt, ashtu edhe se ē'duhet tė bėnim. Kjo ishte bisedė shqiptarėsh e, mendoj, pėr shqiptarėt. Biseda e zhvilluar nė kabinetin e Enverit, nė vend qė tė bėhej preokupim i Qeverisė Shqiptare, kishte mbėrritur, para kthimit tim, te Tito".
Kėshtu e mbylli deklarimin e tij ish-udhėheqėsi kryesor i Kosovės dhe nė njė periudhė kohe edhe president i Jugosllavisė, Fadil Hoxha.

Edhe njė retrospektivė: A e dini pėrse e vranė dhe cili e vrau Miladin Popoviēin, qė Enver Hoxha i vizitoi edhe varrin kur ishte nė vitin 1946 nė Beograd?!

Atė e vrau njė shqiptar patriot, Haki Taha, ish-mėsues. Haki Taha, para se tė qėllonte, nxorri nga gjiri flamurin kombėtar, e shpalosi, ku nė tė me shkronja tė arta ishte qendisur: "Kosova Shqipėrisė. Vdekje tradhėtarėve
!" dhe qėlloi..."


Komentet, mendoj, janė tė tepėrta.

Tė "pavėrteta" e tė "paqena" i quani dėnimet qė jepte regjimi shqiptar i Tiranės pėr ata qė flisnin para viteve '70-tė pėr Kosovėn e Shqipėrine etnike. Po ku t'i ēoj unė, 1226 kosovarė, ose mė mirė tė shprehemi shqiptarė, tė cilėt Enver Hoxha i dėnoi me 8 e 12 vjet burg, sepse donin, kėrkonin dhe shpreheshin pėr ēlirimin e Kosovės dhe pėr Shqipėri etnike?!

Po 4561 tė tjerėve si t'ia bėjmė, qė i internuan nė zonėn e Myzeqesė e zona tė ndryshme nė thellėsi tė vendit, sepse nuk gėzonin besimin e regjimit?!

Po tėrė ata shqiptarė qė iknin nga Kosova pėr t'i shpėtuar dėnimit tė regjimit serb dhe i dėnonte regjimi i Tiranės si agjentė, apo i kthente nė Jugosllavi se kishte njė marrėveshje tė fshehtė Tiranė-Beograd?!

Po a nuk janė dėnuar kėtu pėr Kosovėn, figura tė tilla tė njohura si Bedri Pejani e Selman Riza, apo qė tė tjerė kishin shkruar libra pėr Kosovėn, si Vasfi Samimi e Besim Qorri?!

Por kėto e qindra fakte si kėto, nuk mund tė mendojmė se nuk i di, por respektojmė tė drejtėn qė i takon njė pozicioni qė ishit si njė "diplomat i Hanoit e i Algjerit". Edhe nėse i mohoni, nuk mund tė mbulohen plagėt e atyre qė i kanė hequr mbi kurriz dhe shumė e shumė tė tjerė qė punuan pėr ēėshtjen kombėtare, por qė nuk u dihet se ku u prehen as eshtrat, sepse Enveri "nga qė i donte shumė kosovarėt" edhe pa varre i ka lėnė... E megjithatė pėr ju Enveri, pėrsėri, faj nuk ka!

T'u evidentosh shqiptarėve, siē bėni ju, veprėn e ndyrė tė Sigurimit tė Shtetit si punė tė vyera tė regjimit tė Enver Hoxhės dhe ta propagandosh Enverin dhe strukturat e inkriminuara tė shtetit komunist si pėrgatitės tė rezistencės sė viteve '70-tė dhe '80-tė nė Kosovė, do tė thotė tė mohosh sakrificat sublime tė njė populli tė tėrė tė Kosovės martire pėr liri, pėr arsim e kulturė e pėr ēėshtjen kombėtare.


"Korrieri", shkurt 2004
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 1.8.2009, 00:11   2
mesdimr
MBARĖVAJTJA
 
mesdimr
 
Anėtarėsuar: 6.2001
Citim:
Albanian-Yugoslav Tensions

Raymond Zickel and Walter R. Iwaskiw, editors. Albania: A Country Study. Washington: GPO for the Library of Congress, 1994.

Federal Research Division of the Library of Congress as part of the Country Studies/Area Handbook Series sponsored by the U.S. Department of the Army between 1986 and 1998.



Until Yugoslavia's expulsion from the Cominform (see Glossary) in 1948, Albania acted like a Yugoslav satellite and Tito aimed to use his choke hold on the Albanian party to incorporate the entire country into Yugoslavia. After Germany's withdrawal from Kosovo in late 1944, Yugoslavia's communist partisans took possession of the province and committed retaliatory massacres against Albanians. Before World War II, the Communist Party of Yugoslavia had supported transferring Kosovo to Albania, but Yugoslavia's postwar communist regime insisted on preserving the country's prewar borders.

In repudiating the 1943 Mukja agreement under pressure from the Yugoslavs, Albania's communists had consented to restore Kosovo to Yugoslavia after the war. In January 1945, the two governments signed a treaty reincorporating Kosovo into Yugoslavia as an autonomous province. Shortly thereafter, Yugoslavia became the first country to recognize Albania's provisional government.

In July 1946, Yugoslavia and Albania signed a treaty of friendship and cooperation that was quickly followed by a series of technical and economic agreements laying the groundwork for integrating the Albanian and Yugoslav economies.

The pacts provided for coordinating the economic plans of both states, standardizing their monetary systems, and creating a common pricing system and a customs union. So close was the Yugoslav-Albanian relationship that Serbo-Croatian became a required subject in Albanian high schools.

Yugoslavia signed a similar friendship treaty with Bulgaria, and Marshal Tito and Bulgaria's Georgi Dimitrov talked of plans to establish a Balkan federation to include Albania, Yugoslavia, and Bulgaria.

Yugoslav advisers poured into Albania's government offices and its army headquarters. Tiranė was desperate for outside aid, and about 20,000 tons of Yugoslav grain helped stave off famine. Albania also received US$26.3 million from the United Nations Relief and Rehabilitation Administration immediately after the war but had to rely on Yugoslavia for investment and development aid.

The Yugoslav government clearly regarded investment in Albania as investment in the future of Yugoslavia itself. Joint Albanian-Yugoslav companies were created for mining, railroad construction, the production of petroleum and electricity, and international trade. Yugoslav investments led to the construction of a sugar refinery in Korēė, a food-processing plant in Elbasan, a hemp factory at Rrogozhine, a fish cannery in Vlorė, and a printing press, telephone exchange, and textile mill in Tiranė. The Yugoslavs also bolstered the Albanian economy by paying three times the world price for Albanian copper and other materials.

Relations between Albania and Yugoslavia declined, however, when the Albanians began complaining that the Yugoslavs were paying too little for Albanian raw materials and exploiting Albania through the joint stock companies. In addition, the Albanians sought investment funds to develop light industries and an oil refinery, while the Yugoslavs wanted the Albanians to concentrate on agriculture and raw-material extraction. The head of Albania's Economic Planning Commission and one of Hoxha's allies, Nako Spiru, became the leading critic of Yugoslavia's efforts to exert economic control over Albania. Tito distrusted Hoxha and the other intellectuals in the Albanian party and, through Xoxe and his loyalists, attempted to unseat them.

In 1947 Yugoslavia's leaders engineered an all-out offensive against anti-Yugoslav Albanian communists, including Hoxha and Spiru. In May Tiranė announced the arrest, trial, and conviction of nine People's Assembly members, all known for opposing Yugoslavia, on charges of antistate activities. A month later, the Communist Party of Yugoslavia's Central Committee accused Hoxha of following "independent" policies and turning the Albanian people against Yugoslavia.

Apparently attempting to buy support inside the Albanian Communist Party, Belgrade extended Tiranė US$40 million worth of credits, an amount equal to 58 percent of Albania's 1947 state budget. A year later, Yugoslavia's credits accounted for nearly half of the state budget. Relations worsened in the fall, however, when Spiru's commission developed an economic plan that stressed self-sufficiency, light industry, and agriculture. The Yugoslavs complained bitterly, and when Spiru came under criticism and failed to win support from anyone in the Albanian party leadership, he committed suicide.

The insignificance of Albania's standing in the communist world was clearly highlighted when the emerging East European nations did not invite the Albanian party to the September 1947 founding meeting of the Cominform. Rather, Yugoslavia represented Albania at Cominform meetings. Although the Soviet Union gave Albania a pledge to build textile and sugar mills and other factories and to provide Albania agricultural and industrial machinery, Stalin told Milovan Djilas, at the time a high-ranking member of Yugoslavia's communist hierarchy, that Yugoslavia should "swallow" Albania.

The pro-Yugoslav faction wielded decisive political power in Albania well into 1948. At a party plenum in February and March, the communist leadership voted to merge the Albanian and Yugoslav economies and militaries. Hoxha, to the core an opportunist, even denounced Spiru for attempting to ruin Albanian-Yugoslav relations. During a party Political Bureau (Politburo) meeting a month later, Xoxe proposed appealing to Belgrade to admit Albania as a seventh Yugoslav republic.

When the Cominform expelled Yugoslavia on June 28, however, Albania made a rapid about-face in its policy toward Yugoslavia. The move surely saved Hoxha from a firing squad and as surely doomed Xoxe to one.

Three days later, Tiranė gave the Yugoslav advisers in Albania forty-eight hours to leave the country, rescinded all bilateral economic agreements with its neighbor, and launched a virulent anti-Yugoslav propaganda blitz that transformed Stalin into an Albanian national hero, Hoxha into a warrior against foreign aggression, and Tito into an imperialist monster.

Albania entered an orbit around the Soviet Union, and in September 1948 Moscow stepped in to compensate for Albania's loss of Yugoslav aid. The shift proved to be a boon for Albania because Moscow had far more to offer than hard-strapped Belgrade. The fact that the Soviet Union had no common border with Albania also appealed to the Albanian regime because it made it more difficult for Moscow to exert pressure on Tiranė.

In November at the First Party Congress of the Albanian Party of Labor (APL), the former Albanian Communist Party renamed at Stalin's suggestion, Hoxha pinned the blame for the country's woes on Yugoslavia and Xoxe. Hoxha had had Xoxe sacked as internal affairs minister in October, replacing him with Shehu. After a secret trial in May 1949, Xoxe was executed.

The subsequent anti-Titoist purges in Albania brought the liquidation of fourteen members of the party's thirty-one-person Central Committee and thirty-two of the 109 People's Assembly deputies. Overall, the party expelled about 25 percent of its membership.

Yugoslavia responded with a propaganda counterattack, canceled its treaty of friendship with Albania, and in 1950 withdrew its diplomatic mission from Tiranė.

http://countrystudies.us/albania/36.htm
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 25.8.2009, 01:12   3
mesdimr
MBARĖVAJTJA
 
mesdimr
 
Anėtarėsuar: 6.2001
Citim:
Si e harroi Enveri Kosovėn
Luan Kondi

Shteti i ri i pavarur shqiptar, i shpallur mė 28 nėntor 1912, qė nė ditėt e para tė tij, u ndesh me problemin jetik tė njohjes ndėrkombėtare dhe mė pas atė tė sigurimit dhe tė mbrojtjes sė tėrėsisė territoriale tė tij. Treva tė tėra shqiptare, fillimisht, gjendeshin tė pushtuara nga forcat ushtarake shoviniste serbe e malazeze nė Veri dhe greke nė Jug.

Do tė ishin Fuqitė e Mėdha, ato qė do tė merrnin nė dorė zgjidhjen e ēėshtjeve mė tė qenėsishme tė shtetit tė ri. Nė bazė tė traktatit tė paqės, tė 30 majit 1913, Turqia, siē thuhet, u besoi Fuqive tė Mėdha (Gjermanisė, Austrisė, Francės, Anglisė, Italisė, Rusisė) detyrėn e caktimit tė kufijve tė Shqipėrisė dhe tė gjitha ēėshtjet lidhur me tė.


Kur Shqipėrisė i morėn Kosovėn

Pėr kėtė qėllim mblidhet Konferenca e Ambasadorėve tė Fuqive tė Mėdha pėr t’u dhėnė rrugėzgjidhje ēėshtjeve tė lindura nga mundja e Perandorisė Osmane nė Luftėn e Parė Ballkanike. Konferenca e Ambasadorėve, e cila i filloi punimet me 17 dhjetor 1912, nėn kryesinė e pėrhershme tė ministrit tė Jashtėm anglez, Eduard Grej, u bė arenė e pėrplasjes sė interesave kontradiktore.

Shtrimi e diskutimi i ēėshtjeve u shoqėrua me debate tė ashpra. Mė 22 mars 1913, u vendosėn pėrfundimisht kufijtė veriorė. Nga trungu i Shqipėrisė u shkėputėn Kosova dhe tokat shqiptare nė Maqedoni, tė cilat dėnoheshin tė kalonin nėn zgjedhėn e re serbo-malazeze.

Pėr kėtė qėllim, Konferenca e Ambasadorėve krijoi dy komisione ndėrkombėtare; njėrin pėr kufijtė me Malin e Zi dhe Serbinė dhe tjetrin pėr kufirin me Greqinė. Fuqitė e Mėdha po luanin lojėrat e tyre pėr interesat e tyre afatgjata dhe jo nė interes tė tė voglit e tė dobtit.

Kėtė e tregojnė qartė Traktati i Shėn Stefanit, Traktati i Versajės, Konferenca e Ambasadorėve nė Londėr, apo Protokolli 1915 mbi copėtimin e territoreve shqiptare.

Ēėshtja e Kosovės, Sanxhakut dhe Dukagjini nisėn tė dalin pėrsėri nė horizont me pushtimin e Shqipėrisė nga Italia. Musolini e pėrfshin Kosovės nė territoret e zotėruara nga trupat e tij.

Udhėheqja e PKSH e dėnoi pushtimin fashist tė Kosovės, si njė akt agresioni dhe nuk bėri as pėrpjekjen mė tė vogėl pėr t“i shpjeguar popullit shqiptar situatėn e re qė ishte krijuar nė kėtė mėnyrė nga fatet e ndryshme tė luftės
. Kėtu duket edhe varėsia e komunistėve shqiptarė ndaj shokėve tė tyre serbė, fakt ky qė indirekt flet pėr influencen e politikės serbomadhe nė Ballkan.


Mbledhja themeluese e PKSH “harroi” ēėshtjen kombėtare

Partia Komuniste Shqiptare, qė ditėn e lindjes, mė 8 nėntor “41, lindi si parti jo gjithkombėtare, pasi nuk kishte nė programin e saj ēėshtjen kombėtare.

Ēėshtjes shqiptare nė Kosovė e vise tė tjera shqiptare nė Jugosllavi, por edhe gjithė ēėshtjes nacionale, asaj tė coptimit tė trojeve shqiptare, iu vu vula qė nė mbledhjen themeluese tė PKSH, mė 8 nėntor 1941, kur tė gjithė pjesėmarrėsit nė mbledhje u pajtuan me bazat ideologjike e organizative tė dhėna nga sėrbėt Miladin e Mugosha, tė cilat u pėrcaktuan ekzakt nė Rezolucionin e themelimit tė partisė sė komunistėve shqiptarė.

Pikėrisht, detyra e katėrt e bazave organizative tė partisė pėrcaktonte qartė:
“Me anė tė aksioneve, sabotimeve, demonstratave, grevave, duhet qė tė pėrgatitet populli politikisht dhe ushtarakisht pėr kryengritjen e armatosur, duke pėrfshirė nė kėtė luftė tė gjithė forcat patriotike dhe antifashiste. Nė asnjė rrethanė nuk lejohet qė tė harrohet rreziku, qė vjen nga ndikimi i nacionalizmit”.
Nga detyra katėr e bazave organizative tė partisė, po veēojmė fjalinė e fundit tė saj: “Nė asnjė rrethanė nuk lejohet qė tė harrohet rreziku, qė vjen nga ndikimi i nacionalizmit”. Kjo u miratua nga tė gjithė pjesėmarrėsit nė mbledhjen themeluese tė PKSH, qė mė 8 nėntor “41.


Mukje, ngritet problemi i Kosovės

Nė gusht tė vitit 1942, pėr tė parėn herė do tė kujtoheshin shqiptarėt pėr trojet e tyre tė mbetura jashtė kufirit aktual shtetėror nė veri tė Shqipėrisė, ato tė Kosovės dhe Sanxhakut. Kjo mbledhje, ėshtė e para ku takohen forcat politike shqiptare nė njė kuvend pėr tė diskutuar ēėshtjen kombėtare. Qėllimi i mbledhjes ishte; krijimi i Komitetit tė Shpėtimit Kombėtar dhe i Shqipėrisė etnike.

Megjithatė, Komiteti Qendror i PKSH, nėn presionin e pėrfaqėsuesve jugosllavė qė vepronin pranė komunistėve e denoncoi Marrėveshjen e Mukjes si tradhti, dhe spostoi ngadalė Ymer Dishnicėn, nėnshkruesin e marrėveshjes.

Megjithatė pėr hir tė vėrtetės, dokumente tė mėvonshėm tregojnė se Enver Hoxha dhe disa anėtarė tė Komitetit Qendror tė Partisė Komuniste tė Shqipėrisė ngurruan rreth dy ditė qė ta dėnonin marrėveshjen. Mė pas, Svetozar Vukmanoviē Tempo dhe shokė tė tjerė jugosllavė, qė kishin pėrkrahje brenda PKSH, mė nė fund fituan mbi Enver Hoxhėn, i cili mė pas e dėnoi Marrėveshjen e Mukjes si akt tradhtie.

Dushan Mugosha dhe Miladin Popoviē u shprehėn totalisht kundėr marrėveshjes sė Mukjes. Mugosha do tė thoshte:
“Ky bashkim i forcave shqiptare ėshtė i papranueshėm. Tashmė, ne po forcohemi nga dita nė ditė dhe shumė shpejt do t“i sulmojmė nė mėnyrė tė pamėshirshme. Ne kurrė nuk do t“i lejojmė tė bashkohen dhe kurrė nuk do tė lidhemi me kėta qenėr. Dhe pastaj, ē“ėshtė kjo Shqipėri etnike! Le tė pėrpiqen dhe ta bėjnė nėse ua mban”.
Optimizmi pėr dakordimin e arritur nė Mukje do tė ishte shumė i shkurtėr, pasi tė dėrguarit e Titos urdhėruan Enver Hoxhėn ta denonconte atė si tradhti.

Hoxha dhe pėrkrahėsit e tij, tė mbetur nė minorancė u dorėzuan pa bėrė aspak rezistencė. Kėtu nis edhe konflikti i armatosur mes komunistėve dhe nacionalistėve. Mugosha dhe Popoviē po bėnin ligjin nė Shqipėri.

“Shoku Tempo” gjendej atėherė nė Shqipėri posaēėrisht pėr kėtė ēėshtje.
“Ne e diskutuam ēėshtjen me anėtarėt e Komitetit Qendror dhe studiuam tė gjitha mundėsitė, situatėn dhe gjithēka tjetėr dhe pėrfundimisht vendosėm tė hidhnim poshtė Shpalljen dhe tė mos e njihnim krijimin e Komitetit tė Shpėtimit tė Shqipėrisė, apo rolin e tij si organi mė i lartė nė luftėn ēlirimtare. Ne vendosėm tė mblidhnim konferencėn pa vonesė dhe tė zmadhonim Komitetin Qendror…”, thuhet nė njė dokument tė PKSH, nxjerė sė fundi nga arkivi.
Serbėt do tė ishin prezent edhe nė Konferencėn e Labinotit, nė tetor 1943, madje ata jepnin udhėzime tė drejtpėrdrejta. Tė gjitha ēėshtjet, qė kishin tė bėnin me qėndrimin ndaj forcave nacionaliste, organizimin e forcave tė armatosura dhe punėn e partisė, ndikoheshim nga interesat serbe.

Pas kėsaj, udhėheqja e Ballit Kombėtar botoi Manifestin e vet me titullin “Rruga e drejtė dhe rruga e gabuar”. Nė kėtė manifest thuhej:
“Ėshtė e qartė pėr popullin se kjo parti, qė udhėhiqet nga Sale (Dushan Mugosha) dhe Miladin me shokėt e tyre, po pėrgatitet tė na japė njė diktaturė dhe terror nė vend tė lirisė sė premtuar, do tė na japė shkatėrrim nė vend tė progresit…”.
Atėherė shqiptarėt nuk kishin dyshime pėr rolin e tė dėrguarve serbė nė Shqipėri.

Por, prapaskenat e Dushanit dhe Miladinit ishin aq finoke, saqė as Enver Hoxha, as ndonjė anėtar i Komitetit Qendror tė PKSH nuk mund ta ndalonin tė keqen. Komunistėt u kapėn nė rrjetėn e serbėve, tė cilėt ishin mjeshtėr tė mbaruar pėr ta pėrkulur Enver Hoxhėn ngado qė ata dėshironin dhe kishin arritur t“i lidhnin duart me fijet sekrete, tė cilat i kishin fillimet e tyre mė 8 nėntor 1941, nė njė shtėpi tė thjeshtė nė Tiranė.

Enver Hoxha ishte plotėsisht i ndėrgjegjshėm se pa “vėllezėrit e tij” serbė nuk do tė kishte mundur tė ngjiste shkallėn e partisė dhe tė kapte postin e Sekretarit tė Pėrgjithshėm tė Komitetit Qendror tė PKSH. Kjo ishte arsyeja se pse udhėheqja komuniste shqiptare nuk mund ta thoshte fjalėn e vet pėr sa u pėrket ēėshtjeve tė veta tė brendshme, kur fatet e vendit po vendoseshin dhe nuk mund tė kundėrshtonte planet serbe pėr vendosjen e ardhshme tė territoreve shqiptare nė Jugosllavi.


Divizionet shqiptare nė kurthin e Titos

Nga fundi i luftės, Shtabi i Pėrgjithshėm i Ushtrisė jugosllave ftoi disa njėsi tė Ushtrisė Nacional-Ēlirimtare shqiptare tė shkonin e tė ndihmonin partizanėt jugosllavė nė Kosovė, Metohi dhe Sanxhak, qė tė shporrnin divizionet gjermane.

Fakt ėshtė se njė numėr shqiptarėsh etnikė (veēanėrisht farefisi i njohur i Kryezinjve) nė ato rajone ishin bashkuar me forcat gjermane, aspak pėr shkaqe ideologjike, po pse te ata thjesht shihnin shpėtimtarėt prej zgjedhės serbe dhe bashkimin me trungun amtar.

Udhėzimet dhe ftesa pėr kėtė lėvizje masive tė trupave shqiptare drejt Jugosllavisė erdhi nga Beogradi; kjo ishte njė lėvizje pa precedent nga ana e serbėve, tė cilėt pėr shekuj me radhė kishin kultivuar mitin “Kosova djepi i qytetėrimit serb”.

PK e Jugosllavisė kishte siguruar tė gjithė garancitė nga PKSH se gjithēka do tė shkonte siē ishte parashikuar. Madje, Tito e dinte shumė mirė se ēfarė po bėnte, ndaj dhe lejoi njėsitė e Ushtrisė Nacional-Ēlirimtare shqiptare tė bashkėvepronin plotėsisht dhe tė vėllazėroheshin me njėsitė partizane jugosllave nė rajon.

Tito, gjithashtu, ndėrmori kėtė hap tė rrezikshėm thjesht pėr arsyet strategjike tė koordinimit tė operacioneve tė luftės nė Ballkanin Perėndimor. Ai kishte plane tė rėndėsishme pėr tė ardhmen e Jugosllavisė si lojtar parėsor nė Ballkanin e pasluftės.

Udhėheqja jugosllave po llogariste ēdo gjė me kujdes. Ajo kishte marrė ēdo siguri nga udhėheqja komuniste shqiptare, dhe se prania e njėsive tė ushtrisė nė territorin e Jugosllavise nuk do tė pėrmbyste situatėn dhe nuk do tė krijonte probleme pėr tė ardhmen.

Tito po llogariste qė tė pėrdorte praninė e forcave shqiptare nė Kosovė me qėllim qė tė krijonte njė situatė konfliktuale ndėrmjet kosovarėve qė ishin bashkuar me forcat gjermane dhe me partizanėt shqiptarė, tė cilėt nė fakt punonin nė favor tė tij. Po ashtu ekzistonte njė marrėveshje e heshtur mbi tė ardhmen e Kosovės dhe Metohisė ndėrmjet jugosllavėve dhe komunistėve shqiptarė.


Ē’thonė dokumentet pėr takimin Hoxha - Tito

Nga viti “44 deri nė vitin “48, varėsia e Komitetit Qendror tė PKSH ndaj udhėheqjes komuniste tė Beogradit u rrit. Nė atė kohė ēdo shqiptar do tė kishte pritur qė kreu i PKSH tė shfrytėzonte takimin e tij me Titon pėr tė ngritur tė paktėn pak ēėshtje thelbėsore tė lidhura me statusin e ardhshėm tė territoreve tė banuara nga shqiptarėt nė Jugosllavi (nė tokat e tyre nė Kosovė, Rrafshin e Dukagjinit, Malėsi, Anė e Malit dhe Maqedoninė Perėndimore e kudo tjetėr).

Enver Hoxha duhej tė kishte pyetur Titon se ēfarė mendonte ai pėr tė ardhmen e shqiptarėve tė Kosovės, qė kishin kontribuar aq shumė nė krijimin e shtetit shqiptar nė vitin 1912 dhe padrejtėsisht ishin lėnė jashtė atij shteti, pėr tė cilin ata kishin kontribuar pėr ta krijuar.

Hoxha nė librin e tij “Titistėt”, pretendon tė ketė ngritur ēėshtjen e sė ardhmes sė Kosovės. Madje, atje thuhet se Tito i ėshtė pėrgjigjur se problemin i Kosovės nuk mund tė ngrihej pėr momentin, sepse, sipas tij, do tė trazonte serbėt.

Tito nuk e kishte nė plan tė diskutonte Kosovėn me Enver Hoxhėn. Qė kėtej, i vetmi rast zyrtar pėr Enver Hoxhėn qė tė ngrinte ēėshtjen e Kosovės me “shpirtin vėllazėror ndėrkombėtar” me udhėheqėsin jugosllav nuk u shfrytėzua. Beogradi diktoi dhe Enver Hoxha u bind.

Enver Hoxha e kishte kuptuar se e ardhmja e pozicionit tė tij si timonier i Komitetit Qendror tė PKSH dhe i Shtetit tė ri shqiptar vendosej nė Beograd. Ai priti rastin qė tė paraqiste veten.

Nė intervistat qė Hoxha ka dhėnė pėr mediat serbe gjatė vizitės sė tij nė Jugosllavi mė 30 qershor 1946 citohet:
“Ėshtė e pamundur tė imagjinosh rezistencėn e popullit tė vogėl shqiptar kundėr armikut pa luftėn e popujve jugosllavė”.
Hoxha e poshtėroi popullin e tij para personit serb, pasi kėta tė fundit e kishin ndihmuar tė rrinte nė udhėheqjen e PKSH. Ish-drejtuesi i shtetit komunist nuk mund tė mohonte pėrpjekjen qė Miladini dhe Dushani i dhanė atij, qė tė vinte nė krye tė PKSH dhe Shqipėrisė pėr qellimet e tyre.

Hoxha u dorėzua pa kushte para Titos dhe nė njė farė mėnyre ai ra nė gjunjė para Titos. Madje, kėtė e kanė vėrtetuar edhe shumė njerėz qė e kanė shoqėruar atė nė vizitėn e parė zyrtare nė Bled tė Jugosllavisė”.

Deklarata tė sė njėjtės natyrė, si ato qė Enver Hoxha bėri nė Bled, gjenden tė shumta nė shtypin shqiptar tė vitit 1947-1948, apo raportet e shumta tė misioneve jugosllave nė Tiranė.



Udhėheqėsit shqiptarė heshtėn pėr fatin e Kosovės

Historiografia shqiptare ėshtė e heshtur pėr marrėveshjen qė u firmos nė Beograd mė 1948. Enver Hoxha preokupohej vetėm pėr sigurinė dhe ruajtjen e pozitės sė tij. Ēmimi me tė cilen ai arrinte atė qė dėshironte nuk kishte rėndėsi pėr tė.

Preokupimi mbizotėrues pėr tė ishte ruajtja e pushtetit, tė cilin e fitoi duke tradhtuar bashkėpunėtorėt e tij mė tė ngushtė, duke filluar me Qemal Stafen, Nako Spirun, Tuk Jakovėn dhe duke mbaruar me Sejfulla Malėshovėn, vetėm nė pak vite pas luftės.

Pa u marrė me lidhjet sekrete mes Enver Hoxhės dhe tė dėrguarve tė serbėve nė Shqipėri, pėr shkak se dokumentet e asaj periudhe ishin nė duart apo kujtesėn e personave nė fjalė, ekzistojnė momente kritike nė karrierėn e “udhėheqėsit legjendar” tė Shqipėrisė nė periudhen e shkurtėr tė ndikimit jugosllav, kur ai ishte kukull nė duart e komunistėve serbė.

Viktimat e indoktrinimit serbo-hoxhian janė shumė. Mė shumė viktima do tė gjenden mes diasporės shqiptare, e cila ėndėrron pėr njė shtet shqiptar tė fortė, megjithėse nėn njė diktator mizor, pėr hir tė pėrmbushjes tė idesė utopike tė ndjekjes tė njė tė ardhmeje tė lumtur pėr Kosovėn qė ekzistonte vetėm nė mendjet e tyre tė shtrembėruara.


Plenumi i Beratit

“Historia e Partisė sė Punės sė Shqipėrisė” (volitshėm botuar vetėm 30 vjet pas themelimit tė saj mė 8 nėntor 1941), i lė hapėsirė tė mjaftueshme Plenumit famėkeq tė Beratit.

Ėshtė fakt se tė dėrguarit serbė ishin tė pranishėm dhe e vunė nė skenė kėtė ngjarje tė rėndėsishme. Me sa duket, ata zotėronin shėnime stenografike mbi ecurinė e Plenumit.

Nė njė pohim tė Enver Hoxhės thuhet:
“Jo vetėm qė kurrė nuk kam patur ndonjė avantazh, duke u shoqėruar me Alija (Miladin Popoviē), por kam vuajtur pėr shkak tė tij, sepse ai mė ka mbajtur larg punės me organizimet e tij ordinere jopolitike”.
Pėr sa u pėrket dobėsive tė tij nė pėrmbushjen e detyrave tė partisė si sekretar i Komitetit Qendror tė PKSH, Enver Hoxha, pohon:
“Unė nuk isha nė gjendje tė organizoja mitingje, sepse pozicioni i rėndėsishėm qė kisha (si sekretar i Komitetit Qendror) kėrkonte aftėsi tė veēanta dhe pėrgatitje tė veēantė. Unė nuk isha thjesht njė shok partie
Pėrēartje interesante dhe gjysmėpohim i pazotėsisė sė tij. Dhe mė tej shokėt e tij i vunė nė gojė fjalėt e mėposhtme:
“Prandaj u detyrova tė shtyja mbledhjet… unė nuk kujtoj tė kem propozuar ndonjėherė tė mbahet njė mbledhje teorike, sepse ishte e vėshtirė pėr mua ta bėja njė gjė tė tillė. Edhe tani unė nuk jam nė gjendje tė bėj njė detyrė tė tillė. Unė nuk thirra mbledhje tė tilla, jo sepse u shmangesha detyrave tė mia, por sepse nuk jam nė gjendje tė bėj njė punė tė tillė”.
Kėshtu Enver Hoxha pohoi tri herė rresht se ai ishte i paaftė tė udhėhiqte PKSH. Gjatė “muajit tė mjaltit” me Titon ai pėrsėriti se pa Jugosllavinė e lavdishme dhe pa Titon e madh lufta e popullit shqiptar do tė kishte qenė njė hiē.


Enver Hoxha mohon Kosovėn nė Paris

Nė Konferencėn e Paqes nė Paris, gusht 1946, Enver Hoxha do tė deklaronte:
“Ne nuk kemi pretendime ndaj aleatit tonė, Jugosllavisė”.
S’ka komb tjetėr nė Evropė, si ai shqiptar, i coptuar nė ato pėrmasa sa kufij politikė ka vetveten. Politika zyrtare e partisė-shtet komunist, po ashtu dhe historianė, kanė shkruar mjaft pėr politikėn antikombėtare tė fuqive tė mėdha pėr coptimin e Shqipėrisė.

Dhe gjithnjė, me tė drejtė, shkaku i kėsaj tragjedie tė madhe kombėtare ėshtė kėrkuar nė synimet shoviniste tė qeverive tė vendeve fqinje, si edhe nė politikat antishqiptare qė pėrgatiteshin e merrnin jetė nė kancelaritė perėndimore.

Dhe asnjėherė e nė asnjė rast nuk ka ndonjė vėshtrim historik, sado tė shkurtėr, pėr tė parė edhe sė brendshmi, nga vetvetja, pėr tė kėrkuar ndonjė pėrgjegjėsi nė faktorė politikė shqiptarė, tė pozicionuar pėrkundėr interesave kombėtare, e pėr ta shprehur mė aēik, tė qenit tė ndokujt mbėshtetės pėr coptimin e trojeve shqiptare.
“Ju nė atė kohė a e mendonit ēėshtjen e bashkimit me Shqipėrinė tė popullsisė shqiptare qė banonte nė Jugosllavi?...”.
Ėshtė njė nga pyetjet qė publicisti grek Benakis i bėnte Ramiz Alisė, dhe bashkė me pėrgjigjen e tij, edhe refleksione tona qė vinė ndesh me autorin, Alia.


Pas prishjes me Jugosllavinė

Pas prishjes me Titon, nė vitin 1948, qė ndodhi menjėherė pas letrės publike tė Informbyrosė, Enver Hoxha mohoi rolin dhe kontributin e Dushanit dhe Miladinit sa herė qė i jepej rasti.

Ai mohoi Titon mė 1948, Hrushovin mė 1961 dhe Mao Ce Dunin mė 1977 dhe i ekspozoi ata si armiq tė komunizmit mė tė njėjtėn furi dhe vrull siē mbrojti Stalinin gjatė gjithė jetės sė tij.

Ai mohoi ēdo gjė rreth “vėllezėrve tė tij komunistė”, por ai harroi se ka dokumenta arkiva qė dėshmojnė pėr qėndrimin indiferent tė tij dhe shtetit qė drejtonte ndaj vetė ēėshtjes kombėtare.

Partia e Punės, Enver Hoxha, por edhe historiografia gjithnjė kanė kritikuar Titon, i cili nuk e mbajti fjalėn e dhėnė se ēėshtja e Kosovės do tė zgjidhej pas luftės.

Edhe nė kėto vite, nga Alia pranohet se “pėr Partinė Komuniste Shqiptare ekzistonte ēėshtja e shqiptarėve qė jetonin nė Jugosllavi, tė Kosovės e viseve tė tjera, por kishim bindje se me udhėheqjen e Jugosllavisė sė re antifashiste mund tė diskutohej e tė zgjidhej drejt edhe ky problem i trashėguar nga historia”.

Historiografia marksiste-leniniste, por edhe historiografia zyrtare bashkėkohore, kanė parė dhe stigmatizuar vetėm njėrėn anė, atė tė politikės antikombėtare tė partisė e shtetit jugosllav nė qėndrimin ndaj ēėshtjes sė pazgjidhur tė Kosovės dhe pėrpjekjeve pėr ta bėrė Shqipėrinė republikė tė shtatė tė Jugosllavisė. Dhe nuk mund tė vihet nė dyshim kjo e vėrtetė historike.

Veēse problemi ka dhe anėn tjetėr tė medaljes, qė asnjėherė nuk trajtohet, atė tė qėndrimit tė Partisė Komuniste Shqiptare ndaj ēėshtjes sė Kosovės, dhe intergrimit tė Shqipėrisė nė Federatėn Ballkanike. Pra jugosllavėt gjetėn nė vendin tonė truall tė pėrgatitur mirė pėr realizimin e planeve tė tyre antikombėtare ndaj Shqipėrisė.


"Pasqyra", 6 nėntor 2003, Nr.76
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 12.12.2009, 16:41   4
mesdimr
MBARĖVAJTJA
 
mesdimr
 
Anėtarėsuar: 6.2001
Citim:
Gjurmėve tė krimeve partizane mbi shqiptarėt
Tefik Ramadani-Qarri

Mė 23 dhjetor 09, mbushen 65 vjet nga beteja e njohur, qė ėshtė zhvilluar nė Qarr tė Kosovės Lindore, nė mes tė pjesėtarėve tė Brigadės sė XVII partizane serbo-maqedone e njohur me nofkėn „e pėrgjakshmeja“, sepse kudo i kishte larė nė gjak shqiptarėt, duke filluar nga Karadaku i Shkupit e deri nė Qarr tė Gollakut, dhe forcave vullnetare tė Kosovės Lindore.

Siē dihet, deri nė gjysmėn e dytė tė vitit 1943, pjesa lindore e Kosovės ishte zonė nėn okupimin bullgar. Dikund nė kėtė kohė, kapitullojnė Italia dhe Bullgaria fashiste. Kontrollin mbi tokat shqiptare e marrin forcat naziste gjermane (ishte kulmi i Luftės sė Dyte Botėrore).

Tani edhe zonat qė ishin nėn okupimin bullgar i bashkohen Shqipėrisė sė asaj kohe. Qeverisė sė dr. Rexhep Mitrovicės, pushteti gjerman ia kishte njohur „neutralitetin“. Kufiri verilindor shtrihej tani prej Gurit tė Zi, nė majėn e Sitilisė e gjer nė Bujanoc, dhe pėrmes “udhės sė frėngit“ siē i thoshte populli hekurudhės, deri nė periferi tė Shkupit.

Kjo gjendje zgjat deri nė fund tė vitit 1944, kur pushtetin mbi tokat shqiptare e marrin partizanėt shqiptarė dhe jugosllavė. Nė fshatrat shqiptare nė mes tė Kikės (Kitkės) dhe Bujanocit, brigadat partizane jugosllave, nisin tė depėrtojnė nė pranverė tė vitit 1944.

Pėr tė okupuar dhe shtruar Malsinė e Gallapit tė Bujanocit (Hashaninė), detyra i ishte besuar Brigadės XVII serbo-maqedone (nė tė cilėn kishte edhe partizanė shqiptarė), e cila kudo i kishte larė nė gjak shqiptarėt.


Nė gjysmėn e dytė tė dhjetorit, kjo brigadė arrin nė Rogocicė. Nė Katushnicė tė Rogocicės, brigada ndahet nė dy pjesė. Njėra pjesė merr rrugėn pėr nė Hogosht dhe tutje pėr nė Malsinė e Gallapit tė Kamenicės, ndėrsa pjesa tjetėr niset pėr tė dalė nė Qarr, me qėllim shpartallimin e forcave vullnetare shqiptare tė grumbulluara nė Ēukėn e Qarrit.

Brigada me rreth 800 partizanė, arrin nė Qarr mė 23 dhjetor tė vitit 1944 (natėn e kėrshėndellave). Pėr tua treguar rrugėn i kishin marrė me dhunė, para tytės sė pushkėve dy xhandarėt e Xhafer Podinės, Demushin e Tafės dhe Shaipin e Shefkit (Xhafer Podina ishte kryetar komune nė Rogocicė). Rrugės e takojnė Hysenin e Smajlit nga Priboci, tė cilin gjithashtu e marrin para tytės sė pushkėve.

Me tė mbrrijtur nė Qarr, shtabin e kishin vendosur nė shtėpinė e Belul Lah Brahimit i vrarė nga bullgarėt nė vitin 43. Komandant i kėsaj brigade ishte Lluka Bozhoviē, komisari Lluka Ēauriē, ndėrsa kryeshef shtabi ishte Ilija me kombėsi malazeze.

Nė Qarr me rrethinė vepronte Kompania e Qarrit me Komandant Sulejman Ibrahimin-Qarrin, si njėsi pėrbėrėse e forcave vullnetare tė Kosovės Lindore, qė komandoheshin nga hoxha atdhetar Idriz Velekinca.

Ramush Qazim Qarri dhe Ali Shahin Qarri, me t'u kthyer nga Tirana, ku kishin shėrbyer si xhandarė nė Regjimentin e Kosovės, tė komanduar nga Pajazit Boletini, anėtarėsohen nė kompaninė e Qarrit.

Pikėrisht Ramushi dhe Zejna kishin njoftuar komandantin e vullnetarėve shqiptarė, Idriz Veleknicėn, pėr ardhjen e brigadės nė Qarr. Me tė ishin Sylė Zarbica, Lam Breznica, Muharremi i Sali Fejzės nga Hogoshti (xhaxhai i heroit Isa Kastrati, i vrarė nė Gallap tė Prishtinės, si komandant sypatrembur i UĒK-sė), dhe shumė tė tjerė.

Forcat vullnetare kishin marrė vendim tė sulmonin brigadėn. Thuhet se atė natė nė Qarr ishin grumbulluar rreth 1'200 luftėtarė vullnetarė.

Vullnetarėt shqiptarė e fillojne sulmin me furi. Lufta kishte qenė shumė e ashpėr, dhe zhvillohej nė terrin e njė nate shumė tė ftohėt dhjetori. Pas gjysmės sė natės, shumica e luftėtarėve „jabanxhi“ tėrhiqen nė Priboc, ndėrsa me mbeturinat e brigades, kishin mbetur tė pėrballen thuajse vetėm Qarralitė.

Me afro njėzet Qarrali, tėrė natėn qėndrojnė kėta luftėtarė nga Kranidellt e Rogocicės: Man Hamid Qehaja, Rexhep Fazli Qehaja, Musli Beha, Kamer Selim Lakna (tė njohur mė vonė pėr atentatin e kryer mbi Shefki Oznėn e Gadimes), Ramadani Balės i Novoselės sė Poshtme dhe Muharremi Ibes nga Shipashnica.

Lufta ka vazhduar deri tė nesėrmen pasdite. Te nesėrmen bėnė kėrdi mbi partizanėt sllavo-komunistė, Fazli Novosela i Novoselės sė Epėrme (pas lufte i arratisur nė Shqipėri) dhe Bajrami Ferizit nga Zarbica.

Thuhet se as 200 partizane tė kėsaj brigade nuk kanė shpėtuar tė gjallė, nė mesin e tyre edhe komandanti i brigadės, eshtrat e tė cilit pushojnė dikund nė Qarr. Ėshtė interesante historia e mbėrritjes sė kufomave tė kėsaj brigade, brenda njė nate, deri nė fshatin Hodonoc).

Tri ditė pas betejės sė Qarrit, kompania e Qarralive, ishte nisur pėr t'i shkuar nė ndihmė Idrizit nė Gjilan. Rrugės, nė kodėr tė Ropotovės, njoftohen se partizanėt nga Bujanoci dhe Tėrrnoci, kishin mbėrritur nė Hodonoc. Kthehen nėpėr Topanicė kah Dajkoci dhe natėn arrijnė nė Shipashnicė. Po atė natė bėjnė njė aksion nė depon e armėve nė Hogosht.

Prej Hogoshtit dalin nė Gjyrishec dhe aty vendosin qė tė shpėrndahen pėr tė pritur zhvillimin e ngjarjeve, sepse e kuptojnė se armiku ishte mė superior dhe e kishte pushtuar tėrė Moravėn e Poshtme.

Prej Qarralive qė luftuan mė sė shumti nė betejėn e Qarrit ishin: Zejna i Alisė, Ramushi Qazimit, Rizai i Azemit, Muharremi i Sadikut, Fejzullai i Ramizit, Racipi i Belulit, Rizai i Ramizit, Ahmeti i Halimit, Jakupi i Rexhepit, Pajaziti i Veselit, Zahiri i Rexhepit, Zejna i Reshitit, Jashari Reshitit, Oruci i Ibishit, Sejdia i Ibishit, Sadria i Sherifit dhe Elmazi i Muslisė.

Dy javė pas betejės sė Qarrit, pikėrisht mė 7 janar 1945, vjen nė Qarr pėr t'u hakmarrė pėr humbjen e tmerrshme qė kishin pėsuar partizanėt, Brigada XVI partizane, e plotėsuar me luftėtarė tė freskėt nga Morava Jugore dhe Maqedonia.

Kjo brigadė bėn tmerr nė Qarr duke ua vėnė shtėpive zjarrin dhe duke i therrė bagėtinė. Me tradhti kjo brigade i merr tė gjithe meshkujt mbi moshėn 18-vjeēare dhe i pushkaton (21 meshkuj tė pushkatuar, tė cilėve as sot nuk u dihen varret).

Rrugės pėr nė Gjilan i kanė bashkuar edhe 12 shqiptarė nga Shipashnica. Dyshohet se nuk janė dėrguar nė Gjilan, por janė pushkatuar te fshati serb Domoroc (te plehnat e Domorocit), buzė lumit Kriva Rekė, dhe janė hudhur tė gjithe nė njė gropė. (Kjo informatė qė rrjedh nga njė pjesėtar shqiptar i kėsaj brigade, nga rrethina e Strugės, don hulumtuar dhe verifikuar).

Vetėm nė dy familje tė Qarrit nuk merret asnjė mashkull. Dikush prej Qarrit, ka pasur kontakte dhe ka bashkėpunuar me brigadėn partizane. Ai person me familje, pas luftės ėshtė shpėrngulur nga Qarri. Deri nė vdekje ka marrė pension nga Jugosllavia.

Tė dhėna mjaft tė sakta pėr kėtė ngjarje na jep shkrimi i gazetarit Hasan Emėrllahu: "Tri kohet e Ramush Qarrit", botuar nė revisten Jehona, muajt korrik-gusht-shtator, tė vitit 1992.

Mė poshtė po japim listėn e Qarralive tė pushkatuar nė janar tė vitit 1945, nga Brigada XVI serbo-maqedone. Kėta janė:

- Qazim Ramė Ahmeti (gjyshi i autorit tė kėtyre rreshtave),
- Destan e Rufat Azemi, babe e djalė,
- Arif e Tafil Ajvazi, vėllezėr,
- Hamit, Habim, Zejnulla e Jashar Reshit Veseli, tė gjithė vėllezėr (kishte shpėtuar vetėm Asllani i zėnė rob nė Gjermani),
- Sadri, Ramiz e Rexhep Sherifi dhe djali i Rexhepit, Lazimi (djalin e madh Shefkin e kanė likuiduar 6 muaj mė herėt, nė Karpinė tė Ushit).
- Brahimi Halitit, Rizahi Ramizit, Gjelili Halimit dhe Racipi Belulit, tė gjithė tė lagjes sė Brahimėve.
- Oruci dhe Hyseni Ibishit, vėllezėr,
- Rizadi Ramizi, nga lagja e Danovite.

Ishte marrė dhe pushkatuar edhe Ramiz Rexhepi, njė djalė i ri nga Ramabuca, i cili, rastėsisht kishte qėlluar mysafir te motra e vet nė Qarr. Ndėrsa i plagosur rėndė nė kėtė betejė, ishte Rasim Qazim Qarri. Pėr pasojė mbeti invalid pėr tėrė jetėn (Ka vdekur kėtė verė nė Prishtinė nė moshėn 86-vjeēare. Ishte gėzuar shumė kur e mori pensionin e Republikės sė Kosovės).

Tė burgosur dhe tė akuzuar pėr vrasje partizanėsh janė: Ramush Qazim Ramadani, Zejnulla Ali Shahini dhe Jakup Rexhep Jakupi. Kėta janė burgosur nė vitin 1950 dhe tri vite janė mbajtur nėn hetime nė burgun e Nishit dhe Vranjės. Pėr mungesė provash, janė liruar nė vitin 1953.

Ėshtė pėr t'u cekur fakti se Ramush Qazim Ramadani (babai i autorit tė kėtyre rreshtave) 17 herė ka dalė para gjyqit. Baftjar UDB-a, e ka sjellur lidhur nga Bujanoci (ai nė kalė e ky nė kėmbė) nė vendin e quajtur "te Llocet", nė Karaēevė tė Poshtme, pėr ta ballafaquar nė vendin e ngjarjes. Aty ėshtė akuzuar se ka vrarė nė verė tė '44-ės, komisarin e Brigadės “Simo Pograceviē" nga Vranja.

http://tribunashqiptare.com/news/132...009-12-06.html
  Pėrgjigju duke cituar
Merr pjesė nė diskutim





Ora nė Shqipėri ėshtė 03:12.

Pajtim RSS
Vargmal © 2001 - 2017
Dijeni · Prektora · Pyetje · Kreu

Redaksia: kontakt@vargmal.org
Drejtbotimi: Lėnda e hasur kėtu mund tė pėrdoret nė ēdo mjet pėrcjellės, me kusht qė tė pėrmendet se ėshtė marrė nga faqja vargmal.org ose qė tė jepet vendndodhja e saktė e plotė brenda kėsaj faqeje. Nėse lėnda e hasur nė kėtė faqe dėshirohet tė pėrdoret pėr arsye qė tejkalojnė drejtpėrdorimin dhe drejtbotimin, kėrkohet leje e posaēme pas marrėveshjeje me mbarėvajtėsit dhe/ose krijuesit.
Drejtpėrdorimi: Veē tė tjerash, nė kėtė faqe paraqitet lėndė me tė drejta krijuesi, pėrdorimi i sė cilės nuk ėshtė miratuar gjithnjė gjegjėsisht prej mbajtėsit tė tė drejtave. Megjithatė lėnda shtjellohet nė pėrpjekjen tonė pėr njohjen, kuptimin, bashkėfjalimin e arsimimin rreth ēėshtjeve qė kanė tė bėjnė me mjedisin, botėkuptimin, shkencėn, shoqėrinė njerėzore nė pėrgjithėsi dhe shoqėrinė shqiptare nė veēanti. Mendojmė se ky pėrbėn pėrdorim tė drejtė sipas ligjit nr. 9380, dt. 28.4.2005, nenet 9, 26, 27. Nė lidhje me ēka pararendi, paraqitja kryhet pa pėrfitim tregtar ndaj atyre qė kanė shprehur interes paraprak pėr marrje njohurish pėr arsye kėrkimore, arsimore a pėrdorimi vetjak nė pėrputhje ligjin.