Kthehu   Kreu > Karantinė (NDR) > Viruset
Tituj tė ngjashėm

 
Pėrdorimi i ēėshtjes
I vjetėr 5.12.2009, 21:31   1

Shkrim i cituar Lubonja-Popoviē-Sudetiē-Marti-Derens-Klejer kundėr shqiptarėve (neobolshevizmi)


Citim:
Libri i Natali Klejer «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», si terrorizėm historiografik ndaj kombit shqiptar
Kastriot Myftaraj

Libri i fundit i studiueses franceze Nathalie Clayer «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė» ėshtė njė libėr qė meriton vėmendje, mė tepėr pėr faktin se autorja ėshtė drejtuese kėrkimesh nė Laboratorin e Studimeve Turke dhe Osmane nė CNRS (Qendra Nacionale e Kėrkimeve Shkencore) nė Paris, njė qendėr studimore shtetėrore franceze kjo. Libri mban shėnimin:
“Ky libėr botohet me mbėshtetjen e Ministrisė Franceze tė Punėve tė Jashtme nė kuadrin e ndihmės pėr botime tė Shėrbimit pėr Bashkėpunim dhe Veprim Kulturor tė Ambasadės sė Francės nė Shqipėri”.
Kjo do tė thotė se libri shpreh ato pikėpamje zyrtare franceze pėr Shqipėrinė, tė cilat shteti francez nuk mund t’ i shprehė drejtpėrdrejt publikisht.

Edward Carr, autori i librit tė famshėm «Ēfarė ėshtė historia?» ka thėnė se kur lexojmė njė vepėr historike duhet qė mė parė tė shqyrtojmė se kush ėshtė historiani.

Nathalie Clayer i pėrket atij lloji historianėsh tė cilėt do tė parapėlqenin qė lexuesit e tyre tė mos e dinin se kush janė ata. Nathalie Clayer, autorja e librit qė po shqyrtoj, ėshtė jo mė pak interesante se libri i saj.

Nathalie Clayer, nė libėr jep njė jetėshkrim tė shkurtėr pėr veten, por pa treguar, jo mė moshėn e saj, gjė qė do tė ishte e kuptueshme pėr njė zonjė, sikur kjo gjė tė mos kishte implikime tė tjera, dhe as se ēfarė diplome universitare ka.

Clayer shkruan nė libėr:
“Personalisht, qysh nga fundi i viteve 1980 kisha filluar t’ i shtroja pyetjen vetes mbi nacionalizmin shqiptar pėrmes njė studimi mbi tarikatet nė Shqipėri”.
Kėtu nuk do tė kishte asgjė tė jashtėzakonshme sikur Nathalie Clayer, e cila nė atė kohė ishte nė tė njėzetat, tė kishte kryer studimet pėr histori, apo pėr diēka tė pėrafėrt me tė. Por, Nathalie Clayer, nė atė kohė porsa kishte pėrfunduar shkollėn e lartė dhe ishte diplomuar nė njė degė e cila ishte aq larg sa ē’mund tė imagjinohet fushės nė tė cilėn i shtroi pyetjen vetes zonja Clayer nė atė kohė.

Nathalie Clayer porsa ishte diplomuar pėr inxhinieri minierash. Ēfarė e bėnte njė inxhiniere tė re franceze, qė t’ i hynte studimit tė raportit tė nacionalizmit shqiptar me fenė, aq mė tepėr nė fund tė viteve tetėdhjetė, kur Shqipėria ishte ende e izoluar?

A mos duhet tė besojmė qė njė mėngjes Clayer u zgjua nga gjumi dhe nė vend tė minierave vendosi tė merret me nacionalizmin shqiptar dhe ēėshtjet fetare nė Shqipėri?

Ajo qė Clayer nuk e thotė, ėshtė se shkaku qė ajo t’ i hynte kėsaj aventure ishte martesa e saj me njė studiues tė islamizmit ballkanik, Alexandre Popoviē, njė serb me banim nė Francė, shumė mė i madh se ajo nė moshė.

Madje edhe kjo martesė ngjan si e sajuar nga shėrbimet sekrete franceze, tė cilat donin t’ i vinin pranė z. Popoviē, njė njeriun e tyre. Nathalie Clayer nuk mban mbiemrin e burrit, madje nuk e pėrdor atė as si mbiemėr tė dytė. Ajo madje eviton qė tė thotė nė intervistat qė ka dhėnė nė Shqipėri se burri i saj ėshtė serb.

Nathalie Clayer kishte qenė njė aktiviste e grupimeve radikale majtiste qė nė rininė e saj tė hershme. Shėrbimet sekrete franceze i mbanin nėn vėzhgim kėto grupime duke infiltruar nė to njerėzit e tyre, dhe duke rekrutuar anėtarė tė tyre.


Pas tė gjitha gjasave kėtu janė takuar rrugėt e Nathalie Clayer dhe tė shėrbimeve sekrete franceze. Ajo fitoi njėfarė emri nė rrethet majtiste franceze pėr shkak se nė 1980, nė njė farė mėnyre u bė protagoniste nė njė episod tė bujshėm nė varrimin e Sartrit.

Nė varrimin e Sartrit kishte njė pjesėmarrje masive nga radikalėt e majtė, dhe Clayer sė bashku me tė dashurin e saj qenė ndėr ata qė kishin hipur nėpėr pemė pėr tė parė mė mirė. Por i dashuri i saj ishte njeriu i famshėm, qė u tregua mė i guximshėm se tė tjerėt, duke u kacavjerrė nė njė degė tė pemės pėr tė parė edhe mė mirė, dhe ra drejt e mbi arkivol.

Fundi i viteve tetėdhjetė, kur zonja Clayer njė mėngjes u zgjua nga gjumi dhe nė vend tė minierave vendosi tė merret me nacionalizmin shqiptar, qenė periudha e ndryshimeve nė Lindjen komuniste, tė cilave nuk do t’ u shpėtonte dhe Shqipėria komuniste.

Shteti francez filloi tė mendonte pėr tė fabrikuar njė studiues tė ēėshtjes shqiptare, nė aspektin delikat tė saj, atė tė ēėshtjeve nacionale dhe religjioze, qė do tė pėrēonte nė publik idetė e sofistikuara nė pėrpunuara nė laboratoret e tij. Si njeriu mė i pėrshtatshėm, pėr disa arsye, u gjend zonja Clayer.

Sė pari, ajo nuk ishte etnikisht franceze, por gjermane me origjinė nga Alzasa, ashtu qė t’ u thuhej shqiptarėve se kėto gjėra pėr ta tekefundit po i thoshte njė gjermane.

Sė dyti, ajo nuk kishte studiuar pėr histori, apo pėr orientalistikė, kėshtu qė ishte njė tabula rasa, nė mendjen e sė cilės mund tė shkruhej gjithēka nė fushėn e re ku po hynte.

Sė treti, ajo nuk kishte ambicje dhe dinjitet prej shkencėtari, kėshtu qė mund tė hidhte nė qarkullim me emrin e saj idetė mė sharlataneske, pa u menduar fort, siē do tė tregoj mė tutje.

Sė katėrti, ajo e kishte burrin serb, ēka pėrbėnte njė sinjal kuptimplotė tė Francės pėr Serbinė, ashtu qė t’ u thuhej serbėve se specialistja zyrtare franceze pėr ēėshtjet shqiptare ishte nusja e Serbisė.

Zonja Clayer-Popoviē, si nė jetėshkrimin qė paraqet nė libėr, ashtu dhe nė asnjė rast tjetėr, nuk jep tė dhėna se mbi ēfarė kualifikimesh shkencore e mban ajo titullin e drejtueses sė kėrkimeve nė Laboratorin e Studimeve Turke dhe Osmane nė CNRS.

Ky titull do tė thotė sė paku se zonja Clayer-Popoviē duhet tė ketė kualifikime shkencore tė llojit master dhe doktoraturė nė kėtė fushė, pėr tė cilat nuk thotė asgjė. Megjithatė, zonja Clayer-Popoviē sigurisht qė i ka marrė ato, se pėr kėtė janė kujdesur ata qė e futėn nė kėtė aventurė shkencore nė linjėn DGSE-CNRS.

E tepėrt tė thuash, zonja Clayer-Popoviē ėshtė vetėm njė diletante nė fushėn ku pretendon se ėshtė eksperte. E vetmja gjė qė mėsoi ajo nė fushėn e re ku hyri ishte gjuha shqipe, tė cilėn e detyruan ta mėsojė shefat e saj, nė mėnyrė qė tė kryejė mė mirė misionet e saj nė Shqipėri, gjatė udhėtimeve tė shpeshta qė bėn kėtu.

Kur njė inxhiniere gjeologe merr kualifikime shkencore nė orientalistikė, kjo do tė thotė se ky njeri nuk mund tė konsiderohet njė orientaliste serioze, por njė sharlatane. E megjithatė ajo ngjan si studiuese serioze falė emblemės sė CNRS qė mban. Por pėrtej kėtij serioziteti nė dukje dhe librave tė saj nė dukje rigorozisht shkencorė, qėndron e vėrteta e Nathalie Clayer dhe atyre qė e futėn atė nė kėtė aventurė.

Le tė shkojmė tek e vėrteta nėpėrmjet fakteve, domethėnė nėpėrmjet analizės sė librit tė saj tė fundit.

Zonja Clayer-Popoviē pretendon se ka shkruar njė libėr akademik dhe kėshtu ėshtė nė pamje tė parė. Por nėse e lexon me vėmendje librin shikon se ai ėshtė vetėm njė flluskė «shkencore».

Ishte dashur qė kėtė punė qė po e bėj unė, ta kishin bėrė historianėt dhe studiuesit e tjerė shqiptarė. Por as qė duhet pritur qė tė ndodhė kjo gjė se ata janė tė hipnotizuar nga zonja Clayer-Popoviē si lepuri qė gjendet pėrballė kobrės, se ata e dinė mirė qė pas zonjės Clayer-Popoviē qendron shteti francez me tė gjithė fuqinė e tij, si dhe me influencėn nė Europė.

Studiuesit shqiptarė e dinė se nėse do t’ i kundėrvihen zonjės Clayer-Popoviē ata do tė bėhen praktikisht persona non grata pėr ato zyra europiane nė tė cilat ata sigurojnė aq shumė pėrfitime, tė llojit tė turizmit shkencor etj.

Prandaj mbetet qė kėtė punė ta bėj unė, duke u pėrpjekur tė pėrdor metodologjinė shkencore pėrkatėse.


***


Nathalie Clayer shkruan nė librin e saj:
“Pėrfaqėsuesit e Monarkisė sė Dyfishtė (Austro-Hungaria-K.M.) kanė qenė motorrėt e vėrtetė tė pėrhapjes sė shqiptarizmit”.
Ashtu siē kishte motorrė tė pėrhapjes sė shqiptarizmit, kishte dhe ka edhe motorrė tė pėrhapjes sė antishqiptarizmit dhe CNRS ėshtė njėri prej tyre, duke qenė libri i Nathalie Clayer provė pėr kėtė gjė.

Libri i Nathalie Clayer i pėrket njė zhanri tė ri tė historiografisė, qė kanė filluar ta lėvrojnė disa studiues tė huaj, dhe qė mund tė definohet si terrorizėm historiografik. Ai synon tė shkatėrrojė historinė e kombit shqiptar, ekzistencėn e tij nė histori dhe simbolet e tij, nė mėnyrė qė t’ u vijė nė ndihmė pėrpjekjeve pėr asgjėsimin fizik tė kombit shqiptar me anė tė genocidit (vrasjeve dhe dėbimit nė mėnyrė masive), tė cilat nuk kanė rreshtuar as nė fund tė shekullit XX dhe qė libra tė tillė si ai i Clayer paralajmėrojnė se do tė pėrsėriten edhe nė shekullin XXI.

Terrorizmi historiografik ėshtė terrorizėm virtual, por qė i paraprin terrorin real masiv tė sė ardhmes. Kėshtu qė autorėt e terrorizmit historiografik janė njėlloj kriminelė dhe i kanė njėlloj duart e pėrgjakura si terroristėt realė.

Termi «terrorizėm historiografik» mund tė ngjajė i ekzagjeruar, por ē’ term tjetėr mund tė gjendet pėr tė pėrcaktuar bėmat e njerėzve tė cilėt pėrdorin metodėn tė cilėn e quajnė «destruksion tė mitit».

Pra ata vetėdeklarohen shkatėrrues. Krejt ashtu si terroristėt tė cilėt demonizojnė atė qė bėjnė objektiv tė sulmeve tė tyre, edhe terroristėt historiografikė i japin termit «mit» konotacion demonologjik.

Metodologjia e tyre ėshtė e ngjashme me atė tė doktorėve-vrasės tė gjuetisė sė shtrigave nė Mesjetė. Ata shpallin «shtriga» nė histori dhe pastaj kėrkojnė t’ i asgjėsojnė. Kėta doktorė-vrasės tė historisė shqiptare, si Nathalie Clayer, Oliver Jens Schmit, Alexandre Popoviē, Bernd Fischer, Peter Bartl, Miranda Vickers, James Pettifer, Stephanie Schwandner-Sievers duhet tė marrin atė qė meritojnė.

(fragment nga libri: “Terrorizmi historiografik”, Shtėpia botuese “Plejad”, Tiranė 2009)


Shėnime:

1. Nathalie Clayer: «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», Botime «Pėrpjekja», Tiranė 2009, f. 2
2. po atje: f. 14
3. po atje: f. 637



Vijon

http://sot.com.al/index.php?option=c...mente&Itemid=1
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 6.12.2009, 21:21   2
Citim:
Rengu metodologjik nė librin e Natali Klejer
Kastriot Myftaraj

Qė nga titulli i librit tė Nathalie Clayer, «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», lexuesi e ka tė qartė konkluzionin kryesor nė tė cilin arrin autorja nė librin me rreth 700 faqe: Nacionalizmi shqiptar ka lindur para kombit shqiptar, duke u pėrpjekur ta krijojė mė pas kėtė komb.

Nė shekullin XIX nuk bėhet fjalė pėr njė Rilindje Nacionale shqiptare (term ky qė nuk ekziston nė fjalorin e autores), por si tė thuash pėr njė Lindje Nacionale, term tė cilin megjithatė ajo nuk e pėrdor vetėm pėr faktin se pėrpjekjen pėr krijimin e kombit shqiptar e lidh kryesisht me krijimin e shtetit shqiptar, pėr tė cilin thotė se u pėrpoq seriozisht ta krijonte kombin. Ajo paralajmėron se do ta shqyrtojė kėtė proces nė librin e ardhshėm tė saj.

Nathalie Clayer shkruan nė hyrje tė librit:
“Kam pasur mendimin se ēėshtja e nacionalizmit shqiptar, shpesh herė e mbėrthyer mes klisheve dhe instrumentalizimit, mund tė rishikohej, duke propozuar njė rilexim tė teksteve bazė dhe njė shqyrtim mė tė thelluar tė tėrė kompleksitetit tė tėrė mekanizmave socialė dhe politikė qė kanė qenė nė themel tė zhvillimit tė tij. Bėhej fjalė nė radhė tė parė pėr tė kuptuar se si u mundėsua ndėrtimi i njė identiteti kombėtar shqiptar dhe nė ēfarė mėnyre identiteti i ri ndėrlidhej me tipet e tjerė paraardhės tė identitetit kolektiv, tė cilėt nuk u zhdukėn: nė mėnyrė tė veēantė ėshtė fjala kėtu pėr identitetet fetare, por edhe pėr ato krahinore, socioprofesionale, ose breznore. Nga ana tjetėr ēėshtja nuk duhej shtruar si njė histori komuniteti, por pėrkundrazi tė studiohej njė fenomen, njė ideologji, njė identitet pa e izoluar atė nga identifikimet e tjera politike dhe kombėtare dhe pa sugjeruar, duke u nisur nga njė qasje finaliste, se ky identitet ka prekur njė grup tė paracaktuar nė mėnyrė homogjene dhe, si pėrfundim, totale”.1)
Nga fjalėt e mėsipėrme bėhet e qartė se Nathalie Clayer operon nė terma tė shkollės sė dekonstruksionit tė mitit, tė filozofit Jacquez Derrida, njė ēifut francez i lindur dhe i rritur nė Algjeri, nė kohėn kur ajo ishte koloni franceze.

Konceptet e deritashme tė historisė nacionale shqiptare se nė shekullin XIX ndodhi Rilindja Nacionale Shqiptare, domethėnė se kombi shqiptar ekzistonte mė parė, por kishte rėnė nė letargji si pasojė e pushtimit turk, dhe se nacionalizmi shqiptar lindi si njė lėvizje qė synonte ta zgjonte kombin e rėnė nė letargji dhe ta bėnte aktiv pėr ēėshtjen e tij kombėtare, konsiderohen mite, tė cilat duhen dekonstruktuar.

Kurthi i teorisė sė destruksionit tė mitit ėshtė se etiketon mit atė ēka dėshiron ta destruktojė dhe pastaj e bėn kėtė gjė nėpėrmjet njė shqyrtimi tendencioz dhe selektiv tė ēėshtjes.

Shkolla e destruksionit tė mitit ėshtė kritikuar pėr mungesėn e njė metodologjie tė pėrcaktuar. Nė fakt ajo nuk ka nevojė pėr kėtė gjė, duke qenė se shėrben thjesht si armė pėr ata qė duan tė pėrdorin metodologji konvenuese pėr tė shkatėrruar ato ēėshtje qė i etiketojnė si «mite».

Kėshtu, Nathalie Clayer, pasi i shpall mite tė vėrtetat e historisė shqiptare si Rilindjen Nacionale, ekzistencėn e kombit shqiptar para kėsaj periudhe, dhe zgjimin dhe aktivizimin e kombit gjatė dhe pas saj, pėrdor nė mėnyrė preferenciale metodologjinė e studiuesit tė ēėshtjeve tė nacionalizmit Eric Hobsbawm, i cili vetė operon nė termat e shkollės sė destruksionit tė mitit. Qė nė fillim tė trajtimit tė saj, Clayer e shtron ēėshtjen nga pikėpamja e Hobsbawm:
“A mund tė pėrcaktojmė ne me saktėsi se kush janė shqiptarėt nė njė kontekst ku kufijtė midis grupeve etnike janė tepėr tė mjegullt? A ka ekzistuar njė protonacionalizėm shqiptar? Nė lidhje me kėtė nė veprėn e tij tė famshme Eric Hobsbawm shqyrton rastin shqiptar dhe konstaton kompleksitetin e tij. Ai vėren se shqiptari i zakonshėm i shekullit XIX nuk ndjente detyrimisht ndonjė afėrsi me tė tjerėt”.2)
Eric Hobsbawm ėshtė njė historian marksist britanik, mbiemri i vėrtetė i tė cilit ėshtė Obstbaum. Kėtė mbiemėr ai e ndryshoi kur lėvizi, nga Egjipti ku kishte lindur nė njė familje ēifute, nė Austri, nė periudhėn mes dy luftrave botėrore, pėr tė shkuar mė pas nė Britaninė e Madhe.

Qasja e Hobsbawm nė teorinė e nacionalizmit ėshtė njė kombinim i shkollės marksiste tė historisė (materializmit historik) me atė tė dekonstruksionit tė mitit. Hobsbawm, thotė nė librin e vet «Kombet dhe nacionalizmi qė nga 1780: programi, miti, realiteti» (1992), tė cilit mė sė shumti i referohet Clayer:
“Unė nuk e konsideroj «kombin» si entitet social parėsor e tė pandryshueshėm. Ai i pėrket njė periudhe historike tė veēantė dhe relativisht tė vonė. Ai ėshtė entitet social vetėm pėr aq sa ka tė bėjė me njė lloj tė caktuar shteti territorial modern, me «shtetin komb», dhe nuk ka kuptim tė flitet pėr komb dhe kombėsi shkėputurazi nga ky realitet historic”.3)
Botimi nė shqip i kėtij libri mban shėnimin:
“Botimi i kėtij libri bėn pjesė nė projektin e Fondacionit ‘SOROS’, Tiranė ‘Libra pėr njė shoqėri tė hapur’- Program pėrkthimesh pėr shkencat shoqėrore”.
Libri i Hobsbawm ishte pikėrisht ai qė i duhej Sorosit pėr ta qarkulluar si njė tekst divulgativ nė vendet ish-komuniste, nė zbatim tė agjendės sorosiane tė destruksionit nacional. Pas tė gjitha gjasave, Hobsbawm filloi ta shkruante kėtė libėr me porosi tė Soros, nė kohėn e rėnies sė regjimeve komuniste, dhe e pėrfundoi pikėrisht fill pas rėnies sė kėtyre regjimeve.

Libri nė fjalė i Hobsbawm u bė bibla e sorosianėve dhe nė Shqipėri ai ėshtė libri kryesor nė listėn e librave qė u jepen studentėve tė historisė si literaturė plotėsuese nga pedagogėt e tyre tė blerė nga Fondacioni «Soros».

Siē shihet, jo rastėsisht, njė tjetėr ēifut nė kėtė histori. Dhe po tė llogarisim edhe njė tjetėr ēifut Ernest Gellner, teoricienin e njohur tė ēėshtjeve tė nacionalizmit i cili ėshtė idhulli tjetėr i Clayer nė kėtė fushė, na dalin si shumė ēifutė tė preokupuar pėr dekonstruksionin e miteve nacionale tė kombeve tė tjera, por jo tė atyre izraelite!

Teoria e Hobsbawm pėr kombin dhe nacionalizmin, sipas sė cilės kombi ėshtė njė fenomen modern dhe krijesė e shtetit, ndėrsa nacionalizmi praktikisht e ka shpikur kombin, ishte pikėrisht ajo ēka i duhej Nathalie Clayer.

Tashmė ajo gjeti njė instrument metodologjik pėr tė vėrtetuar pastaj nėpėrmjet sjelljes sė «fakteve» tė pėrzgjedhura nė mėnyrė tendencioze, se kombi shqiptar nuk kishte ekzistuar para shekullit tė XIX, por ishte njė shpikje e nacionalizmit shqiptar, i cili duke filluar nga shekulli XIX filloi pėrpjekjet qė tė krijonte njė komb tė ri me shumicė muslimane, detyrė tė cilėn do ta vazhdonte shteti shqiptar nė shekullin XX.

Problemi me aplikimin e teorisė sė Hobsbawm nė rastin shqiptar, ėshtė se ajo shndėrrohet nė njė lloj «Prokrusti» metodologjik, qė e ve historinė e Shqipėrisė nė «shtratin» e tij, duke e gjymtuar dhe deformuar sipas konveniencave tė tij.

Shoqėria shqiptare e shekullit XIX dhe e fillimit tė shekullit XX, duke qenė pjesė e Imperisė Osmane, ishte thellėsisht e prapambetur, duke mos provuar asnjė nga ato procese modernizuese nė tė cilat supozohej tė lindte nacionalizmi dhe kombi nė shoqėritė e tjera europiane.

Zonja Clayer-Popoviē, duke aplikuar teorinė e Hobsbawm nė rastin shqiptar, nuk bėn gjė tjetėr veēse pėrpiqet ta zbatojė atė nė njė ēėshtje qė apriori e rrėzon kėtė teori! Madje, nė njė masė ose nė njė tjetėr, kjo vlen edhe nė rastin e nacionalizmave tė tjerė tė kombeve ballkanikė qė u shkėputėn nga Imperia Osmane nė shekullin XIX.

Edhe shtetet nacionale qė u krijuan nė Ballkan nė shekullin XIX, pas shkėputjes nga Imperia Osmane, mbetėn deri nė mes tė shekullit XX shoqėri rurale tė prapambetura, ku, po t’ i qėndrohet me koseguencė teorive tė Gellner dhe Hobsbaėm, nuk duhet tė kishte ekzistuar kombi.

Hobsbawm vetė pėrpiqet t’ i ikė kėtij kurthi ku e ēon teoria e tij, duke e konsideruar rastin shqiptar si tė komplikuar, dhe nė njė masė ose nė njė tjetėr, kėshtu vepron edhe nė rastin e kombeve tė tjerė ballkanikė tė shkėputur nga Imperia Osmane nė shekullin XIX.

Hobsbawm e anashkalon kurthin qė pėrbėn pėr tė rasti shqiptar, duke u marrė vetėm kalimthi me tė. Nathalie Clayer, e cila ka zgjedhur qė ta shqyrtojė rastin shqiptar me metodologjinė e Hobsbawm, praktikisht vihet nė rolin e nxėnėses tė magjistarit, e cila merr pėrsipėr tė zbatojė formulėn e tij magjike, atje ku ai nuk do tė parapėlqente ta bėnte.

Hobsbawm, qartėsisht nuk do tė donte tė ishte nė vendin e Nathalie Clayer. Por zonjėn Clayer-Popoviē e kanė katapultuar nga inxhinieria minerare nė historiografi pikėrisht pėr misione tė tilla tė pamundura.

Nathalie Clayer, ka edhe njė idhull tjetėr modelin metodologjik tė tė cilit e zbaton nė librin e vet, dhe ky ėshtė studiuesi ēek Miroslav Hroch (Hroh), pėr tė cilin thotė:
“Sipas modelit tė krijuar nga Miroslav Hroch pėr vendet e vogla tė Evropės Qendrore, nacionalizmi shqiptar u zhvillua fillimisht nė formėn e njė shqiptarizmi qė u pėrqafua nga njė grup intelektualėsh qė treguan interes pėr gjuhėn e popullit dhe folklorin, duke pohuar ekzistencėn e njė kombi, por qė nuk u pėrpoqėn edhe aq pėr ta pėrhapur kėtė ide jashtė njė rrethi shumė tė ngushtė. Mė vonė, pėr shkak tė ndryshimeve politike dhe sociale, disa prej kėtyre veprimtarėve tė shqiptarizmit u pėrpoqėn tė preknin njė pjesė tė popullsisė, me qėllim qė t’ i sillnin asaj «qytetėrimin» dhe ta bėnin tė ndėrgjegjshme pėr pėrkatėsinė e saj kombėtare. Faza e fundit, ajo e pėrhapjes nė popull e idesė kombėtare, nuk hyn nė kuadrin e kėtij studimi, meqė ajo filloi vetėm nga vitet 1920 me ngritjen nė kėmbė tė njė strukture tė vėrtetė shtetėrore e njė rrjeti shkollash shqiptare dhe mbi tė gjitha, pas Luftės sė Dytė Botėrore”.4)
Miroslav Hroch e pėrpunoi formulėn e vet tė tre fazave nė kohėn qė ishte pedagog nė Universitetin Karlovi tė Pragės, gjatė regjimit komunist. Teoria e Hroch u pėrpunua sipas nevojave tė ideologjisė nacional-komuniste tė regjimit komunist ēekosllovak i cili synonte qė t’ i paraqiste gjėrat sikur kombi ishte krijuar kryesisht nė periudhėn e regjimit komunist. Eric Hobsbawm e vlerėson shumė teorinė e Hroch dhe shpallet si njė ndjekės i saj, duke deklaruar njė epokė tė re nė teoritė e kombit dhe tė nacionalizmit:
“sidomos nė vazhdėn e studimeve krahasuese tė Hrohut (Hroch) mbi lėvizjet e vogla kombėtare europiane me tė cilat ai ēeli shtigje krejt tė reja”.5)
Nė fund tė faqes sė librit tė Clayer, ku ajo flet pėr Hroch ėshtė shėnimi:
“Studiuesi ēek Miroslav Hroch e ka ndarė periudhėn e lėvizjeve kombėtare nė Evropė nė tre faza kryesore: faza A ėshtė periudha e interesit kulturalo-studimor mbi gjuhėn dhe kulturėn e njė kombi tė caktuar, faza B ėshtė periudha e veprimtarisė patriotike dhe faza C ėshtė periudha kur lėvizja kombėtare nga njė lėvizje kryesisht e shtresės sė intelektualėve patriotė shndėrrohet nė njė lėvizje masive qė prek edhe shtresat e tjera tė popullsisė”.6)
Pikėrisht kėtė teori tė Hroch e merr Hobsbawm, i cili shkruan mė tutje nė librin e vet:
“Nga analizat e shkėlqyera tė kėtij autori unė kam pėrvetėsuar dy argumente.

Sė pari, ‘ndėrgjegjia kombėtare’ zhvillohet nė mėnyrė tė pabarabartė ndėrmjet grupeve tė ndryshme sociale dhe rajoneve tė ndryshme tė njė vendi; dikur, ky diversitet rajonal dhe arsyet e tij liheshin pas dore me mospėrfillje. Mė tė shumtėt e studiuesve do tė mund tė pranonin qė, cilado qoftė natyra e grupeve sociale qė fitojnė mė herėt ‘ndėrgjegjen kombėtare’, masat popullore- punėtorėt, shėrbyesit, fshatarėt- janė tė fundit qė preken prej saj.

Sė dyti, dhe pėr rrjedhojė, unė i pėrmbahem ndarjes sė tij tepėr tė frutshme tė historisė sė lėvizjeve kombėtare tė Evropės sė shekullit XIX nė tri faza.

Faza A ka pasur vetėm karakter kulturor, letrar dhe folkloric pa ndėrlikime tė veēanta politike, madje as edhe kombėtare, mė tepėr se sa, fjala vjen, kėrkimet mbi ciganėt nė kuadrin e Gipsy Lore Society nga ana e studiuesve qė vetė nuk kanė qenė ciganė.

Nė fazėn B shfaqen grupe nismėtarėsh e militantėsh tė ‘idesė kombėtare’ dhe fillon lufta politike pėr kėtė ide. Nė pjesėn mė tė madhe punimi i Hrohut i kushtohet kėsaj faze dhe analizės sė origjinave, tė pėrbėrjes dhe tė shpėrndarjes sė kėsaj minorite agissante.

Nė kėtė libėr mė tepėr do tė merrem me fazėn C gjatė sė cilės- dhe jo para saj- programet nacionaliste fitojnė pėrkrahje masive, ose tė paktėn njė pėrkrahje tė pjesėshme nga ana e masave, qė nacionalistėt gjithėherė kanė pretenduar se i pėrfaqėsojnė”.
7)
Siē shihet, teoria e Hroch niset nga premisa se kombi nuk ka ekzistuar para kohėve moderne, dhe vetėdija kombėtare ėshtė krijuar nga elitat intelektuale nacionaliste, duke pėrfituar nga avantazhet qė ofronte modernizimi i shoqėrive tė kohės.

Teoria e Hroch ėshtė e pėlqyeshme pėr Hobsbawm pėr faktin se ajo nuk kėrkon tė zbulojė origjinėn e nacionalizmit, por nė fakt kėrkon tė legjitimojė tezėn se nacionalizmi nuk ekzistonte para shekullit XIX dhe se ishte ai qė e kishte krijuar kombin, i cili gjithashtu nuk kishte ekzistuar mė parė.

Miroslav Hroch kur pėrpunonte kėtė teori kishte nė mendje kombet e Imperisė Austro-Hungareze, tė cilėt nė shekullin XIX qenė pėrfshirė nė procesin e modernizimit qė po ndodhte nė kėtė shtet tė madh. Mbi historinė e kėtyre kombeve e zbaton Hroch teorinė e vet.

Nėse teoria e Hroch ėshtė njė herė absurde, sa u pėrket kombeve dhe lėvizjeve nacionale mbi tė cilat zbatohet, dhe prej tė cilave supozohet tė jetė pėrftuar, ajo ėshtė shumėfish absurde kur zbatohet nė rastin shqiptar, qė i pėrket njė shoqėrie qė gjendej nė njė shtet si Imperia Osmane, i cili ishte jashtė proceseve modernizuese qė kishin pėrfshirė nė atė kohė Europėn.

Kjo do tė thotė se sipas formulės sė Hroch, nuk duhet tė kishte ekzistuar fare nacionalizmi shqiptar nė shekullin XIX.

Teoria e Hroch, si dhe e Hobsbawm qė e ndjek atė, ėshtė e llojit marksist, duke qenė nė thelb deterministe, ashtu qė i shikon kombin dhe nacionalizmin si superstrukturė idesh dhe konstruktesh sociale e kulturore, qė pėrftohet nga baza ekonomike.

Njė tjetėr problem me metodėn «Hroch» qė pėrdor Nathalie Clayer ėshtė se ajo mund tė zbatohet, me njė lloj sensi, nė njė shtet si Austro-Hungaria, qė sa vinte dhe bėhej mė liberal ndaj kombeve dhe kombėsive qė e pėrbėnin atė, duke lejuar vetėshprehjen kulturale dhe gradualisht edhe vetėqeverisjen e tyre. Ky realitet mundėsonte qė tė gjendeshin tė dhėnat pėr t’ u aplikuar formula e Hroch nė shtypin nė gjuhėt nacionale dhe nė diskutimet nė parlamentet nacionale.

Nė Imperinė Osmane, para vitit 1908, kėto lloj gjėrash nuk ekzistonin dhe nėse dikush fliste nė kėto terma kjo shihej si krim kundėr shtetit, madje edhe nga pikėpamja turke. Deri edhe vetė nacionalizmit turk ishte i ndaluar dhe shihej si krim nė Imperinė Osmane.

Prandaj zbatimi i metodės «Hroch» ėshtė njė gjė absurde brenda Imperisė Osmane tė kohės. Zbatimi i metodės Hroch-Hobsbaėm nė rastin shqiptar, nė suazat e Imperisė Osmane, e ve studiuesin nė pozitėn e atij admiralit osman i cili mori urdhėr nga sulltani qė tė nisej me njė flotė anijesh luftarake dhe tė pushtonte Maltėn. Admirali pasi u end nė Mesdhe dhe nuk e gjeti dot Maltėn, u kthye nė Stamboll dhe i tha sulltanit se Malta nuk ekzistonte.

Nė kushtet e Imperisė Osmane ēdo lloj nacionalizmi, dhe sidomos ai shqiptar, nuk mund tė ishte gjė tjetėr pėrveēse njė konspiracion, dhe ēdo pėrpjekje pėr tė hetuar njė nacionalizėm brenda Imperisė Osmane, do tė merrte nė mėnyrė tė pashmangshme, deri nė njėfarė mase pamjen e njė teorie konspiracioni. Nathalie Clayer bėn pikėrisht tė kundėrtėn. Ajo shkruan pėr metodėn qė ka pėrdorur nė libėr:
“Pėr tė vazhduar me periodizimin e zhvillimeve tė nacionalizmit shqiptar, kam zgjedhur si parim udhėheqės, qė do tė thoja se shėrben gati edhe si njė tregues, prodhimin dhe pėrhapjen e shtypit shqiptar, domethėnė tė shtypit qė propagandonte shqiptarizmin”.8)
Sigurisht qė mund tė shkruhet njė studim pėr atė se si nacionalizmi shqiptar ėshtė reflektuar nė shtypin shqiptar tė kohės, por ėshtė krejt e gabuar qė ky tė jetė treguesi i pėrcaktuar pėr tė evidentuar shfaqjen e nacionalizmit shqiptar.

Nė periudhėn prej 56 vjetėsh, nga 1856 nė 1912, periudhė nė tė cilėn sipas Clayer ka lindur nacionalizmi shqiptar, shtypi nė gjuhėn shqipe ka qenė i ndaluar nė hapėsirėn shqiptare pėr mė se 54 vjet. Shtypi nė gjuhėn shqipe ka qenė i lejuar nė hapėsirėn shqiptare pėr mė pak se dy vjet, nė vitet 1908-1910, pas Revolucionit Xhonturk.

Ėshtė absolutisht joshkencore qė shtypi tė bėhet treguesi ekzistencės sė nacionalizmit shqiptar, i cili pėrbėnte krim kundėr shtetit nė Shqipėrinė osmane. Kjo ėshtė njėlloj sikur tė bėhet njė studim pėr atė se sa shqiptarėt nė kohėn e diktaturės komuniste ndiqnin televizionet e huaja, dhe pėr kėtė tė merret si tregues se sa shfaqet kjo gjė nė shtypin shqiptar tė kohės!

Pėr arsye qė kuptohen studimi i zonjės Clayer-Popoviē pėrqėndrohet kryesisht nė shtypin e emigracionit shqiptar, i cili gjithashtu nuk mund tė jetė njė tregues i saktė se ishte i kushtėzuar nga interesat e vendeve ku dilnin gazetat dhe shumica e kėtyre vendeve, si Greqia, Bullgaria, Serbia, nuk qenė dashamirėse ndaj nacionalizmit shqiptar, duke dashur ta artikulonin atė sipas interesave tė tyre, shpesh duke dashur qė tė nxisnin urrejtjen fetare dhe krahinore ndėrmjet shqiptarėve.

Ndonjė vend tjetėr si Egjipti ishte i kushtėzuar nga Imperia Osmane pjesė e sė cilės do tė ishte formalisht gjatė gjithė periudhės qė shqyrton Clayer. Por si e mbėshtet Clayer metodėn qė ka zgjedhur? Ajo shkruan:
“Ka shumė arsye qė e mbėshtes kėtė. Sė pari, siē kanė treguar Ernest Gellner dhe Benedict Anderson, shfaqja e nacionalizmit ėshtė njė fenomen i lidhur ngushtėsisht me modernizimin e shoqėrisė, me industrializmin, me racionalizmin, por mbi tė gjitha me pėrhapjen e gjuhės sė shkruar dhe shtypshkrimit”.9)
Por kjo qė thonė Gellner dhe Anderson nuk ka asnjė lidhje me realitetin e Shqipėrisė osmane tė viteve 1856-1912, qė ėshtė periudha ku fokusohet Clayer.

Nė Shqipėrinė e kohės popullsia ishte mbi 95% analfabete dhe nuk kishte asnjė shtypshkronjė pėrveē ndonjėrės qė e kishte Kisha katolike nė Shkodėr dhe qė e pėrdorte ngushtėsisht pėr nevojat e tyre, duke u ruajtur shumė qė tė mos tėrhiqnin mėrinė e autoriteteve osmane tė cilat mund t’ ua konfiskonin nė ēdo moment. Edhe pse metoda qė zgjedh Clayer ėshtė krejt irracionale, ajo thotė:
“Ndonėse shfaqja e nacionalizmit shqiptar nuk mund tė kufizohet vetėm nė zhvillimin e gazetave dhe tė revistave, unė propozoj tė pėrdorim periodizimin qė na sugjeron ky zhvillim”.10)
Nuk do tė kishte kurrgjė tė keqe qė tė bėhej njė studim, ku si tregues i nacionalizmit tė ishte reflektimi i tij nė shtypin shqiptar tė kohės, por titulli i librit tė zonjės Clayer-Popoviē duhet tė ishte ndryshe nga ē’ ėshtė, duke u treguar qė nė titull se fjala ėshtė pėr reflektimin e nacionalizmit shqiptar nė shtypin shqiptar tė kohės. Me kusht qė tė tregohen edhe kufizimet qė ekzistonin pėr kėtė gjė. Vetė zonja Clayer-Popoviē pohon se nė periudhėn qė shqyrton ajo:
“data e fundit kyēe ėshtė ajo e revolucionit xhonturk (1908), i cili solli me vete njė ndryshim jo mė sasior, por cilėsor, siē ishte ai i zhvillimit brenda kufijve tė Perandorisė i shtypit me ide tė shqiptarizmit”.11)
Por kjo gjė ndodhi pėr mė pak se dy vjet dhe gjithsesi me kufizime tė mėdha edhe atėherė. Nathalie Clayer, me vetėdije ka zgjedhur njė metodė qė mė tepėr e fsheh se e zbulon ekzistencėn e kombit shqiptar dhe tė nacionalizmit shqiptar.

Metoda Hroch-Hobsbawm e pėrzgjedhur nga Clayer e ndan nacionalizmin nė dy faza (brenda tre fazave tė Hroch-Hobsbawm) nė atė kulturore dhe atė politike. Nė pajtim me kėtė, Clayer shkruan:
“Mund tė pėrpiqemi tė dallojmė edhe zhvillimin e njė shqiptarizmi kulturor nga ai, mė i vonshėm, politik”.12)
Anthony D. Smith, njė tjetėr teoricien i kombit dhe nacionalizmit, por qė nuk preferohet nga Clayer, pėr shkak se ėshtė njė kritik i rreptė i idhujve tė saj Hobsbawm dhe Gellner, shkruan pėr kėtė ndarje tė nacionalizmit, duke kritikuar pikėrisht teorinė e Hobsbawm:
“E pėrbashkėta e tė gjitha kėtyre rrugėve ėshtė ideja e shqitjes sė kombit prej fushės politike dhe e kthimit tė tij nė sferėn e kulturės dhe tė shoqėrisė civile, prej nga kishte dalė, sikur nė kėtė mėnyrė xhindi i keq i pėrrallės tė mund tė mbyllej pėrsėri nė shishen e tij.

Fatkeqėsisht shprehja e njė ideje tė tillė tradhėton njė moskuptim serioz tė natyrės sė nacionalizmit. Ajo supozon se nacionalizmi kulturor dhe nacionalizmi politik janė jo vetėm dukuri tė ndara, por edhe se nuk kanė lidhje me njėra-tjetrėn. Por kjo do tė thotė tė harrosh njė element thelbėsor tė fuqisė sė nacionalizmit, aftėsinė e tij kameleonike pėr t’ u shndėrruar sipas perceptimeve dhe nevojave tė bashkėsive tė ndryshme dhe tė shtresave, fraksioneve dhe individėve qė konkurojnė brenda tyre.

Gjithashtu, kjo do tė thotė tė keqkuptosh marrėdhėnien midis kulturės dhe politikės te nacionalizmi. Nacionalizmi nuk mund tė reduktohet nė parimin uniform se njėsia kulturore duhet bėrė qė tė pėrputhet me njėsinė politike. Jo vetėm qė kjo lė jashtė njė numėr parimesh tė tjera vitale nacionaliste, por edhe nuk arrin tė kapė faktin se zhvillimi i ēdo nacionalizmi varet nga afrimi nė njė marrėdhėnie tė ngushtė, nė mos harmonike tė rigjenerimit moral dhe kulturor tė bashkėsisė me mobilizimin politik dhe vetėvendosjen e anėtarėve tė saj”.
13)
Metoda ime e gjurmimit tė nacionalizmit shqiptar bazohet pikėrisht tek pikėpamja e Smith, domethėnė tek aftėsia pėrshtatėse e nacionalizmit nė rrethana tė ndryshme. Nė periudhėn osmane ai shfaqet nė trajta nga mė tė ēuditshmet, siē do tė tregoj mė tutje nė kėtė libėr, dhe pėr vetė natyrėn e gjėrave pothuajse gjithmonė ėshtė njė konspiracion brenda institucioneve osmane.

Njė tjetėr reng metodologjik i Nathalie Clayer ka tė bėjė me burimet qė pėrdor ajo nė librin e vet. Meqėnėse ajo vetėparaqitet si osmanologe, duhej pritur qė vendin mė tė rėndėsishėm nė dokumentacionin e cituar prej saj ta zinin burimet osmane.

Nė fakt do tė ishte shumė interesante qė tė shihej se si e perceptonte shteti osman nacionalizmin shqiptar. Por, ēuditėrisht, ose ndoshta jo, duke konsideruar paramendimin e Clayer, burimet osmane zenė njė vend tė vogėl nė librin e saj, dhe pėrdorimi i tyre pėr kėtė pikėpamje mungon krejt.

Mė tutje, nė librin tim do tė tregoj se Clayer e bėn kėtė gjė qėllimisht pėr shkak se arkivat osmane do tė pėrgėnjeshtronin totalisht tezat e saj.

Clayer shprehet se i ka konsultuar arkivat franceze, pėr tė shkruar librin, duke qenė, sipas saj:
“Franca njė aktore mė neutrale nė pjesėn perėndimore tė Gadishullit Ballkanik”.14)
Kjo nuk ėshtė e vėrtetė. Posaēėrisht nė periudhėn tė cilėn e mbulon studimi i Clayer Franca erdhi duke u bė njė mbėshtetėse e madhe e Greqisė dhe e Serbisė, dy fuqive ballkanike interesat e tė cilave mė sė shumti binin nė kundėrshtim me nacionalizmin shqiptar. Clayer nuk na shpjegon se pėrse ka ndodhur qė:
“Po ashtu, nuk kam mundur tė shfrytėzoj arkivat angleze dhe tė ndriēoja mė mirė rolin qė ka mundur tė luajė Britania e Madhe nė kohė tė ndryshme gjatė periudhave tė krizave qė kanė tronditur Ballkanin”.15)
Nuk do tė kishte qenė aspak e vėshtirė pėr Clayer, nga pozita e drejtuese sė kėrkimeve nė CNRS, qė tė bėnte edhe kėrkime nė arkivat britanike nė rast se donte, me anė tė bashkėpunėtorėve tė saj.

Derisa nuk e ka bėrė kėtė gjė, kjo nuk mund tė ketė shpjegim tjetėr veē atij se donte tė evitonte qė tė ballafaqohej me dokumente qė do tė pėrgėnjeshtronin tezat e saj, siē do tė tregoj mė tutje nė kėtė libėr.

Por zonja Clayer-Popoviē bėhet edhe mė e dyshimtė pėr faktin se nė njė rast, kur i konvenon asaj ajo citon njė dokument nga arkivat britanike. Nathalie Clayer nuk sillet aspak sipas deontologjisė profesionale.

Mund tė sillen si shembull dhe gjėra tė tjera qė e bėjnė joserioz librin e zonjės Clayer-Popoviē. Kėshtu, nė njė rast ajo i referohet pėr historinė kishtare tė Shqipėrisė njė libri tė Uran Asllanit, kur thotė:
“Pėr shembull, rreth vitit 1850 dioqeza e Durrėsit numėronte trembėdhjetė kisha dhe dy kisha tė vogla, ndėrsa aty nga viti 1900 ajo llogariste jo mė pak se 22 kisha, dy oratore dhe trembėdhjetė kisha tė vogla publike”.16)
Nė fund tė faqes ėshtė shėnimi: «Asllani 2000: 38», qė sipas bibliografisė nė fund tė librit rezulton tė jetė njė referim tek libri i Uran Asllanit «Studentėt shqiptarė tė Austrisė» («Ilar», Tiranė 2000, f. 38).

Uran Asllani, megjithė meritat qė ka pėr librin qė ka shkruar, duke u bazuar tek rrėfimet e familjarėve dhe shtypi i kohės, nuk ėshtė autoriteti shkencor tė cilit mund t’ i referohesh nė njė libėr akademik, kur ėshtė fjala pėr historinė kishtare tė Shqipėrisė, sipas cilitdo standard shkencor, pėrpos me sa duket standardeve tė CNRS, ku njė inxhiniere gjeologe bėhet osmanologe, nė sajė tė kualifikimeve shkencore tė dyshimta.

Nathalie Clayer, sigurisht qė mund tė kishte gjetur tė tjerė autorė dhe libra, pėr t’ i cituar pėr historinė kishtare tė Shqipėrisė, por ajo ka parapėlqyer tė citojė Uran Asllanin, se i pėrēmon studiuesit shqiptarė, si dhe disa tė huaj, qė kanė shkruar pėr kėtė ēėshtje.


Shėnime:

1) po atje: f. 15
2) po atje: f. 22
3) Eric Hobsbawm: «Kombet dhe nacionalizmi qė nga 1780: programi, miti, realiteti», Botimet «Toena», Tiranė 1996, f. 9 
4) Nathalie Clayer: «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», Botime «Pėrpjekja», Tiranė 2009, f. 137
5) Eric Hobsbawm: «Kombet dhe nacionalizmi qė nga 1780: programi, miti, realiteti», Botimet «Toena», Tiranė 1996, f. 11
6) Nathalie Clayer: «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», Botime «Pėrpjekja», Tiranė 2009, f. 137
7) Eric Hobsbawm: «Kombet dhe nacionalizmi qė nga 1780: programi, miti, realiteti», Botimet «Toena», Tiranė 1996, f. 11-12
8) Nathalie Clayer: «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», Botime «Pėrpjekja», Tiranė 2009, f. 138
9) po atje: f. 138
10) po atje: f. 139
11) po atje: f. 139
12) po atje: f. 137
13)Anthony D. Smith: «Kombet dhe nacionalizmi nė erėn globale», Botimet «Dudaj», Tiranė 2008, f. 24-25
14) Nathalie Clayer: «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», Botime «Pėrpjekja», Tiranė 2009, f. 17
15) po atje: f. 17
16) po atje: f. 51


(fragment nga libri: “Terrorizmi historiografik”, Shtėpia botuese “Plejad”, Tiranė 2009)


Vijon

http://sot.com.al/index.php?option=c...mente&Itemid=1
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 8.12.2009, 22:58   3
Citim:
Eliminimi i Skėnderbeut- parakushti i teorisė sė Natali Klejer
Kastriot Myftaraj

Nathalie Clayer, si tė gjithė tė huajt qė shkruajnė me keqdashje pėr historinė e Shqipėrisė kėrkon tė eliminojė Skėnderbeun si personalitet qendror i historisė sė Shqipėrisė.

Nuk ėshtė e vėshtirė qė tė kuptohet se pėrse bėhet kjo gjė. Ata qė kėrkojnė tė mohojnė ekzistencėn e kombit shqiptar nė tė shkuarėn, e shohin si pengesė tė madhe Skėnderbeun. Se ėshtė e qartė qė, derisa nė historinė shqiptare, nė shekullin XV, ekziston njė personalitet si Skėnderbeu, nuk mund tė thuhet se nė atė kohė nuk kishte njė bashkėsi nacionale shqiptare tė konsoliduar, pėr kohėn.

Lufta ėshtė, si tė thuash «prova e lakmusit» pėr virtytet dhe vlerat e njė bashkėsie, respektivisht tė njė nacioni. Pėr tė pėrballuar njė luftė tė gjatė me njė fuqi tė madhe, siē bėnė shqiptarėt nė shekullin XV pėrballė Turqisė, duhet qė bashkėsia tė jetė e aftė tė nxjerrė njė ushtri tė fortė qė do tė bėjė luftėn, ndėrsa pjesa tjetėr e bashkėsisė tė angazhohet nė sfidėn e vėshtirė pėr tė punuar pėr luftėn duke e mbajtur ushtrinė me ushqime dhe veshje, si dhe duke riparuar kėshtjellat, urat, shtėpitė etj., qė shkatėrroheshin periodikisht nga armiku.

Derisa Shqipėria e asaj kohe, me popullsinė e saj tė vogėl arrinte tė nxirrte nė luftė njė ushtri tė fortė prej 15 mijė vetėsh, si dhe njė numėr pothuajse tė barabartė mbrojtėsish tė kėshtjellave, tė cilat forca arritėn qė pėr 35 vjet tė pėrballonin beteja shumė tė vėshtira, atėherė duket e sigurt qė shqiptarėt qenė njė bashkėsi me njė disiplinė tė lartė, qė mund tė krahasohet vetėm me atė qė patėn mė vonė prusianėt.

Shqiptarėt e asaj kohe kishin njė nocion tė lartė pėrgjegjėsie si individė-pjesė e njė bashkėsie pėrtej asaj fisnore dhe lokale. Ndryshe nuk do tė kishte mundėsi qė shqiptarėt e kohės tė luftonin me aq pėrkushtim pėr njė kauzė qė shkonte shumė pėrtej asaj fisnore dhe lokale.

Shqipėria e kohės kishte njė elitė politike shumė tė aftė pėr kohėn, me moral dhe sensin e pėrgjegjėsisė. Shoqėria shqiptare e shekullit XV zotėronte cilėsinė kryesore qė duhet tė ketė njė bashkėsi pėr tė ndėrtuar njė nacion (komb) dhe njė shtet, cilėsi kjo qė ėshtė disiplina. Kjo nuk ndodhi sa ora nė atė kohė por ishte rezultat i njė procesi mė tė gjatė nė kohė, dhe qė duhet tė ketė filluar qė me krijimin e Principatės sė Arbrit nė shekullin XIII.


Rezistenca e Arbėrisė katolike kundėr invazionit turko-islamik ishte njėherėsh edhe rezistencė nacionale shqiptare. Gjatė kėsaj periudhe avancoi konstituimi i nacionit (kombit) shqiptar, ashtu siē ndodhi edhe me nacionet e tjera europiane si francezėt, spanjollėt apo rusėt, qė u konstituuan si nacione nė luftėn mbrojtėse kundėr invazionit islamik.

Nathalie Clayer e shikon Skėnderbeun si njė mit, dhe e trajton atė nga pikėpamja e teorisė sė destruksionit tė mitit. Ajo shkruan:
“Pėrveē ēėshtjes sė origjinės, ndėrtimi i identitetit kombėtar shqiptar kishte thjesht nevojė edhe pėr fabrikimin e njė panteoni-veēanėrisht me nxjerrjen nė pah tė Skėnderbeut”.1)
Qė Nathalie Clayer nuk e duron dot ekzistencėn e Skėnderbeut nė historinė shqiptare, kjo kuptohet kur shkruan:
“Njė nga evoluimet mė tė rėndėsishme ishte shqiptarizimi i figurės sė Skėnderbeut dhe nxjerrja nė dukje si hero kombėtar. Pėrpara vitit 1896, nė rajonet jugore ishte zhvilluar gjerėsisht imazhi i Skėnderbeut si hero i ortodoksisė greke, ndėrsa nė rajonet fqinje me Malin e Zi, po pėrhapeshin gjithnjė e mė shumė, ende nė vitin 1897, poema epike nė tė cilat atij i kėndohej si njė luftėtar sllav”.2)
Nė fund tė faqes ėshtė shėnimi:
“Mbi Skėnderbeun si hero i ortodoksisė greke shiko mė parė fq. 171 dhe mbi Skėnderbeun si hero i ortodoksisė sllave shih mė poshtė fq. 485”.3)
Dy paragrafėt e mėsipėrme mund tė sillen si shembull i tendenciozitetit tė Clayer.

Ajo gjen njė poezi tė hershme tė Jani Vretos ku Skėnderbeu paraqitet si hero i ortodoksisė greke dhe mbi kėtė bazė pastaj bėn pėrgjithėsimin se nė pjesėn jugore tė Shqipėrisė Skėnderbeu shihej si hero i ortodoksisė greke. Por Clayer nuk thotė asgjė pėr evoulimin e Jani Vretos, i cili mė pas doli nga influenca greke dhe u bė njė nga personalitetet kryesore tė Rilindjes Shqiptare.

Sa pėr atė qė Skėnderbeu shihej nė Shqipėrinė Veriperėndimore si hero i ortodoksisė sllave, nė faqen 485 tė librit, ku na adreson Clayer, nuk thuhet asgjė.

Teza ėshtė e pabesueshme, se kjo zonė me popullsi kryesisht katolike, ruante kujtime tė forta pėr Skėnderbeun, nė luftėn e tė cilit kishte marrė pjesė, edhe nė sajė tė aleancės sė Skėnderbeut me Venedikun qė zotėronte njė pjesė tė kėtyre trojeve.

Clayer, si shumė studiues tė huaj keqdashės ndaj shqiptarėve, ka prirjen tė minimizojė, madje edhe tė eliminojė krejt impaktin qė pati nė vetėdijen dhe kujtesėn kolektive shqiptare lufta e Skėnderbeut.

Kjo luftė ishte njė pėrjetim tepėr i fuqishėm, nga ato qė lenė gjurmė tė thella nė kujtesėn kolektive. Derisa njė betejė e vetme, ajo e vitit 1389 ka lėnė gjurmė aq tė thella nė kujtesėn kolektive serbe, edhe mė tepėr ka lėnė gjurmė lufta 35-vjeēare e Skėnderbeut nė kujtesėn kolektive shqiptare.


Islamizimi i pjesės mė tė madhe tė shqiptarėve nuk mund t’ i ketė zbehur kėto gjurmė. Aq mė tepėr kur islamizimi i shqiptarėve nuk mund tė ishte veēse sipėrfaqėsor pėr shkak se Imperia Osmane, duke qenė njė shtet shumė i prapambetur, nuk i kishte instrumentet pėr tė ushtruar nė Shqipėri njė imperializėm tė vėrtetė kulturor.

95% e shqiptarėve qė u detyruan tė kthejnė fenė nuk shkuan kurrė nė shkolla gjatė dy shekujve pas fekthimit (tashmė ėshtė vėrtetuar me dokumente se fekthimi masiv u bė nė fund tė shekullit XVII), kohė kur Shqipėria 4) qėndroi nėn Imperinė Osmane.

Ne ende duhet tė gėrmojnė nė kujtesėn kolektive shqiptare pėr tė evidentuar gjurmėt qė ka lėnė lufta e Skėnderbeut.

Studiuesit si Clayer, kur thonė se nė shekullin XIX Skėnderbeu ishte zhdukur nga kujtesa kolektive shqiptare, bėjnė sikur harrojnė se pėrmendja e Skėnderbeut si hero i rezistencės antiosmane nė Shqipėri ishte njė krim kundėr shtetit osman, i cili ishte njė shtet despotik qė i dėnonte nė mėnyrė drakoniane ata qė e bėnin kėtė gjė.

Nuk ėshtė e vėshtirė tė hetohet se ka njė kordinim brenda njė rrethi studiuesish tė huaj qė shkruajnė pėr historinė e Shqipėrisė, ashtu qė mund tė quhet si konspiracioni kundėr Skėnderbeut.


Libri i Clayer u botua nė frėngjisht nė vitin 2007 dhe njė vit pas tij u botua libri i Oliver Schmit pėr Skėnderbeun, i cili ėshtė komeplementar me librin e Clayer. Edhe Schmit e trajton Skėnderbeun nė termat e teorisė sė destruksionit tė mitit. Duke qenė se ka njė lidhje praktikisht organike mes librit tė Schmit dhe atij tė Clayer, besoj se ia vlen qė tė shpreh shkurt pikėpamjen time se si duhet interpretuar dokumenti i zbuluar nga Oliver Schmit, qė e paraqet kryengritjen e Skėnderbeut si hakmarrje personale.

Unė nė pėrgjithėsi jam dakord me atė sentencėn se historinė duhet t’ ua lemė historianėve. Por ka raste kur historianėve u mungon njė njohje e gjerė e tablosė sė faktorėve qė influencojnė nė njė veprim, sidomos kur ėshtė fjala pėr implikime tė sofistikuara nė politikėn ndėrkombėtare, saqė na provojnė atė sentencėn e kundėrt, se historia ėshtė tepėr e rėndėsishme pėr t’ ua lėnė vetėm historianėve.

Volteri nuk ishte njė historian, por me librat e tij historikė revolucionarizoi historiografinė e kohės sė tij, duke u treguar historianėve njė shembull se si duhej kėrkuar dhe gjetur me inteligjencė filli nė lėmshin e ngatėrruar tė kombinacioneve tė politikės ndėrkombėtare, subjekt i tė cilave qenė personat qė qenė nė qendėr tė librave tė tij historikė.

Mėsimi qė u dha historianėve profesionistė njė amator nė histori si Volteri, ishte se shpesh shpjegimi i njė veprimi diplomatik tė njė sundimtari, apo njė njeriu tė tij, duhej kėrkuar atje ku nuk ta merrte mendja, nė lėmshin e ngatėrruar tė marrėdhėnieve, ose edhe intrigave ndėrkombėtare. Kjo do tė thotė se historiani duhet tė ketė njohuri shumė tė gjera historike pėr epokėn, qė shkojnė shumė pėrtej specialitetit tė vet tė ngushtė.

Pėrveē kėsaj shembulli i Volterit na mėson se historiani duhet tė ketė dhe njė shkathtėsi mendore tė jashtėzakonshme, pėr tė arritur nė pėrfundime. Historianėt, si nė kohėn e Volterit, ashtu dhe sot, nuk e kanė mėsuar sa duhet atė mėsim qė vjen nga Volteri. Pėr shkathtėsinė mendore kjo nuk varet prej tyre, dhe nuk ėshtė pėrgjegjėsia e tyre, por pėr erudicionin kjo varet prej tyre, dhe ėshtė pėrgjegjėsia e tyre.

Nė kėtė rast, historia ėshtė tepėr e rėndėsishme pėr t’ ua lėnė kėtyre lloj historianėve. Duket se kjo ėshtė njė nga arsyet qė Volteri u vu tė shkruante libra historike. Guxoj tė them se kjo ėshtė arsyeja qė unė vihem tė shkruaj pėr ēėshtjen dhe mė tutje le tė gjykojė lexuesi.

Autori i librit “Skėnderbeu”, Oliver Jens Schmit, me interpretimin qė i ka bėrė njė dokumenti pėr Skėnderbeun, tė ambasadorit tė Dukatit tė Milanos nė Romė, provon sentencėn se historia ėshtė tepėr e rėndėsishme pėr t’ ua lėnė vetėm historianėve, nė disa ēėshtje tė caktuara. Aq mė tepėr qė as historianėt, kritikė ndaj Schmit, nuk arritėn tė sjellin argumentet e duhura. Dhe kjo ka ndodhur jo pėr faktin se historianėt qė i bėnė kritikėn librit tė Schmit nuk janė specialistė tė asaj periudhe tė historisė sė Shqipėrisė. Nė fakt ata janė specialistėt mė tė mirė qė kemi pasur deri mė sot.

Problemi ėshtė se historianėt tanė qė kritikuan Schmit nuk i zotėrojnė njohuritė e duhura pėr tė zbatuar atė qė nė historiografi njihet si kritika e burimeve, dhe qė nė kėtė rast kėrkon njohuri pėr intrigat e famshme politike tė shteteve italiane tė kohės sė Rilindjes, ndaj njėri-tjetrit. Schmit nuk e ka parė dokumentin nga kjo pikėpamje, dhe fatkeqėsisht as historianėt tanė, kritikė ndaj tij, nuk e kanė parė.

Pėr tė hyrė nė temė edhe lexuesi qė nuk e ka lexuar librin e Schmit, po e citoj tė plotė paragrafin nga libri i Schmit, ku tregohet pėr kėtė dokument:
“Mė 10 janar tė vitit 1454 dy diplomatėt milanezė Sceva de Curte dhe Jacobo Trivulzio i shkruajnė zotėrisė sė tyre, dukės Francesco Sforza tė Milanos, pėr pritjen qė i kishte bėrė Papa Nikollė V njė bajlozi tė Skėnderbeut. Kjo ndodhi pak mė shumė se gjysmė viti pas rėnies sė Konstantinopojės, kur krejt Italia ishte si nė ethe dhe fuqitė qė si zakonisht veē grindeshin me njėra tjetrėn tani po punonin pėr njė ‘ligė italiane’, e cila u realizua me tė vėrtetė nė paqen e Lodit po atė vit. E pra nė kėto rrethana erdhi pėrpara papės i dėrguari i Skėnderbeut dhe njoftoi se: ‘pėr arsye tė urrejtjes personale qė ai (Skėnderbeu, O.S.) ushqen kundėr Turkut, meqė ky Turk ka vrarė babanė e zotėrisė, ky zotėri (Skėnderbeu, O.S.) ka vėnė tė vrasin njė vėlla tė Turkut (Mehmeti II, O.S.)”.5)
Oliver Schmit komenton:
“Kėshtu zgjidhet edhe rebusi, shpjegohet mosbesimi i sulltanit, kryengritja e Skėnderbeut”.6)
Oliver Jens Schmit ka parapėlqyer qė, informacionin qė jepet nė kėtė dokument, ta marrė si tė mirėqenė, ndryshe nga ē’ bėn nė shumė raste tė tjera, nė libėr, kur jep shembullin se si duhet bėrė kritika e burimeve. Duke u kqyrur dokumenti nė sens tė kritikės sė burimeve, vihet re se dokumenti nuk ėshtė tjetėr veēse njė dizinformacion, pėr pėrdorimin e tė cilave u bėnė tė famshme kancelaritė e shteteve italiane tė kohės sė Rilindjes, duke pėrbėrė dhe origjinėn e kėtyre lloj operacioneve nga shėrbimet inteligjente tė shteteve moderne.

E dhėna qė japin diplomatėt milanezė duhet parė me dyshim pėr faktin se vjen nga diplomatė tė njė fuqie armike me Republikėn e Venedikut, ēfarė ishte nė atė kohė Dukati i Milanos. Nė janar 1454, kur daton dokumenti, Dukati i Milanos dhe Republika e Venedikut gjendeshin prej 19 vjetėsh nė luftė mes tyre, nė atė qė njihet nė histori me emrin «Luftėrat e Lombardisė».

Nė kėtė luftė, nė krah tė njėrės dhe tjetrės pale, gjendeshin dhe shtete italiane tė tjera. (Kėtu duhet ditur se Dukati i Milanos dhe Republika e Venedikut kishin kufi tė pėrbashkėt nė Italinė e Veriut).

Paqja e Lodit, e cila i dha fund kėsaj lufte pėr njė periudhė kohe, do tė bėhej disa muaj mė pas, nė prill tė atij viti. Traktati i Lodit u firmua nė 9 prill 1454.


Vijon

http://sot.com.al/index.php?option=c...mente&Itemid=1
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 9.12.2009, 21:06   4
Citim:
Eliminimi i Skėnderbeut- parakushti i teorisė sė Natali Klejer
Kastriot Myftaraj

Pėr Dukatin e Milanos Skėnderbeu ishte bėrė njė njeri i urryer pėr dy arsye. Sė pari, qėkurse Skėnderbeu nė vitin 1448 bėri paqe me Venedikun, pikėrisht nė kohėn kur kishte arritur njė fitore tė madhe ushtarake kundėr tij dhe ishte duke ia marrė Venedikut qytetet shqiptare bregdetare, tė zotėruara prej Venedikut.

Nė kohėn kur Skėnderbeu bėri paqe me Venedikun nė 1448, qytetet bregdetare venedikase qė mbaheshin tė rrethuar prej tij qenė nė prag tė dorėzimit pėr shkak tė urisė.

Pėr njė thalasokraci (fuqi detare) si Venediku, zotėrimet nė bregdetin arbėr qenė ishte tė domosdoshme pėr sundimin e Adriatikut dhe pikėmbėshtetje e nevojshme pėr tė projektuar fuqinė e vet detare mė tutje nė Mesdhe.

Nė 1448, Venediku nuk mund ta toleronte humbjen e zotėrimeve nė bregdetin arbėr, por nėse investohej mė shumė nė mbrojtjen e tyre, pėrballė kėrcėnimit tė Skėnderbeut, atėherė rrezikonte qė t’ i hapte Dukės sė Milanos portat e vetė qytetit lagunor.

Nė kohėn qė milanezėt po mendonin se, falė edhe luftės sė Skėnderbeut, u ishte hapur rruga pėr tė hyrė nė qytetin lagunor, duke u bėrė kėshtu fitues tė luftės shumėvjeēare nė Itali, befas u arrit paqja mes Skėnderbeut dhe Venedikut, duke u arritur madje deri nė njė traktat mes dy palėve.

Skėnderbeun, i cili duke hyrė befasisht nė luftė me Venedikun, ishte bėrė aleati mė i mirė i Milanos, kur bėri paqe me Venedikun, duke pėrfunduar dhe njė traktat, u bė pėr Milanon “tradhtar” dhe armiku mė i urryer. Merret vesh se milanezėt i kishin tė gjitha arsyet pėr tė thėnė tė gjitha tė zezat pėr Skėnderbeun.

Gjithashtu, Skėnderbeu u bė edhe mė i urryer pėr Milanon qėkurse nė 1451 lidhi njė traktat aleance me Mbretin e Napolit, Alfonsin, i cili ishte aleati kryesor i Venedikut nė luftėn kundėr Dukatit tė Milanos (ky i fundit kishte si aleat kryesor Firencen e Medici).

Dihet se nga Luftrat nė Lombardi qė u zhvilluan nė mesin e shekullit XV, kemi trashėguar disa koncepte qė u bėnė bazė e marrėdhėnieve ndėrkombėtare moderne, siē ėshtė zbatimi i principit tė ekuilibrit tė forcės, mbi bazėn e tė cilit u bė Paqja e Lodit nė Itali, dhe qė mė pas do tė shėrbente si model pėr Paqen e Westfalie-s, nė shekullin XVII dhe mė pas atė tė Vienės, nė shekullin XIX.

Koncepti tjetėr ėshtė pėrdorimi i dizinformacionit nga ana e kancelarive diplomatike pėr tė dėmtuar kundėrshtarin, gjė qė ishte bėrė edhe mė parė, por qė nė kėtė luftė u ngrit nė art, duke pėrbėrė dhe bazėn pėr perfeksionimin nė kohėt moderne, kur diplomacia dhe shėrbimet sekrete, nė simbiozė, e kthyen dizinformacionin nė njė armė virtuale shumė tė rėndėsishme.

Ekziston njė literaturė e tėrė pėr luftėn e mesit tė shekullit XV nė Itali, dhe nė kėtė literaturė tregohet se ēfarė bėnin dy fuqitė italike, Milano dhe Venediku, pėr tė denigruar imazhin e njėra tjetrės nė botėn e krishterė.

Madje nė kėtė literaturė tregohet edhe se si fuqitė italike nė kėtė luftė pėrdornin edhe dizinformacionin pėr tė dėmtuar njėra-tjetrėn, nė njė precedent tė atij qė do tė bėnin mė pas nė kohėn moderne shėrbimet sekrete.

Me dokumentin qė sjell Schmit kemi shembullin e njė dizinformacioni tė kėtij lloji. Nė dokument i atribuohen Papės Nikolla V fjalė qė sot ėshtė e qartė se ai nuk i ka thėnė nė adresė tė Skėnderbeut. Kur them me siguri se Papa Nikolla V nuk i ka thėnė kėto fjalė, kjo kuptohet nga fakti se nuk gjendet asnjė dokument nė arkivin e Vatikanit, ku duhet tė qenė derisa ėshtė Papa vetė ai qė ua ka pėrcjellė informacionin diplomatėve milanezė.

Ėshtė e qartė se Papa Nikolla V nuk mund t’ i kishte thėnė kurrė ato fjalė pėr Skėnderbeun, pėr arsye se nė atė kohė Selia e Shenjtė qe shumė e angazhuar pėr t’ i bashkuar shtetet italiane dhe mė gjerė europiane nė njė kryqatė pėr tė pėrballuar mėsymjen osmane drejt Perėndimit, e cila ishte duke kėrcėnuar vetė Italinė.

Skėnderbeu ishte vijėn e parė tė pėrballimit tė mėsymjes osmane, kėshtu qė Papa ishte njeriu qė kishte mė pak arsye pėr ta paraqitur Skėnderbeun nė njė dritė tė keqe.

Aq mė tepėr ėshtė e pabesueshme qė Papa Nikolla V t’ i kishte dėgjuar fjalėt denigruese pėr Skėnderbeun nga ambasadori i Skėnderbeut nė Romė. Se mendojeni vetė. Kėrkesa kryesore qė paraqesnin nė emėr tė Skėnderbeut ambasadorėt qė ky i fundit ēonte nė Romė ishte qė tė pėrshpejtohej kryqata qė pritej tė organizonte Roma, kundėr turqve, me pjesėmarrjen e princave tė krishterė europianė. Pritej qė kryqtarėt tė zbarkonin nė Durrės dhe tė bashkoheshin me ushtrinė e Skėnderbeut.

Ē’ kuptim kishte qė ambasadori i Skėnderbeut, i ēuar me kėtė qėllim, t’ i thoshte Papės se Skėnderbeu nuk e kishte filluar luftėn si kryqtar i krishterė, por pėr motive personale, pėrkatėsisht pėr hakmarrje. Ėshtė e qartė se ambasadori i Skėnderbeut i ka thėnė fjalėt e mėsipėrme vetėm nė fantazinė e diplomatėve milanezė, dhe po ashtu edhe Papa Nikola V.

Duket se dizinformacioni qė pėrmban dokumenti i diplomatėve milanezė ėshtė sajuar edhe pėr tė paraqitur nė njė dritė tė keqe Papėn Nikola V, tė cilin Milano nuk e donte.

Papa Nikola V u bė papa qė nėnshkroi Konkordatin e Vienės me perandorin e shenjtė roman (gjerman) Frederikun III, nė 1448, akt qė mbeti nė fuqi pėr tre shekuj e gjysmė deri nė vitin 1806. Si shpėrblim Papa Nikola V nė 1452 i dha perandorit satisfaksionin e kurorėzimit nė Romė, tė cilin shpesh papėt ua kishin mohuar paraardhėsve tė tij. Nė fakt Nikola V do tė ishte i fundit papė qė kurorėzonte nė Romė njė perandor tė Perandorisė sė Shenjtė Romane, atėherė me qendėr nė Gjermani, por qė nė letėr kishte nėn juridiksionin e vet dhe Italinė, duke qenė perandori dhe mbret i Italisė.

Ky afrim kaq i madh me Selisė sė Shenjtė dhe perandorit gjerman ishte krejt e padėshiruar pėr Dukatin e Milanos, qė kishte mundur tė arrinte pavarėsinė nga perandori vetėm falė konfliktit mes papėve dhe perandorėve.

Nė shekullin XII Papa Aleksandri III ishte bėrė organizatori i njė aleance tė qyteteve tė Italisė sė Veriut, tė njohur si Liga Lombarde, e cila udhėhiqej nga Milano, dhe qė kundėrshtonte pretendimet e perandorit gjerman pėr ta vėnė Italinė nėn sundimin e tij. Paqja e Konstancės e vitit 1183, me tė cilėn mori fund lufta e gjatė e qyteteve tė Italisė sė Veriut me perandorėt, i siguroi Milanos dhe qyteteve tė tjera lombarde pavarėsinė faktike, ndėrsa nė letėr qenė luajalė ndaj perandorit. Me kėtė traktat u krijua dhe dukati i Milanos.

Marrėdhėniet jo tė mira mes Selisė sė Shenjtė dhe perandorėve kishin qenė, pėr mbi dy shekuj, garancia e pavarėsisė faktike tė Dukatit tė Milanos. Prandaj Duka i Milanos, Francesco Sforza, bėri gjithēka qė Frederiku III tė mos kurorėzohej nė Romė nga Nikola V, dhe kur Papa megjithatė e bėri kurorėzimin, nė 1452, dy vjet para ngjarjes qė shqyrtohet nė kėtė shkrim, Duka Sforza filloi tė hapė fjalė se Papa ishte blerė nga perandori dhe se do t’ ia shiste atij Italinė.

Duka Sforza ishte njė njeri tepėr dinak, princi i Makiavelit pėr antonomazi, derisa vetė Makiaveli tek libri “Princi” e pėrmend disa herė Dukėn Francesco Sforza, duke e lavdėruar makiavelisht, si model se si duhet tė jetė princi, pra shtetari.

Oliver Schmit, e pėrmend nė libėr, pa e analizuar, se ngjarja pėr tė cilėn ai flet (dėrgimi i letrės nga diplomatėt milanezė) ka ndodhur pikėrisht nė prag tė Paqes sė Lodit, e cila do t’ i jepte fund luftės sė gjatė nė Itali. Kjo rrethanė duhej ta shtynte Schmit qė ta shikonte me skepticizėm dokumentin dhe tė dyshonte edhe mė tepėr se bėhet fjalė pėr njė dezinformacion.

Ishte pra pikėrisht koha e negociatave pėr paqen, do tė thotė koha kur Dukati i Milanos donte tė dobėsonte pozitėn e Venedikut, pėr tė siguruar mė tepėr koncesione nė traktatin e paqes. Njė mėnyrė pėr ta bėrė kėtė ishte qė tė paraqiteshin nė dritė tė keqe ata qė shiheshin si aleatėt e Venedikut, pra edhe Skėnderbeu. Roma donte t’ i jepte fund luftės nė Itali pėr tė organizuar njė kryqatė kundėr turqve. Sigurisht qė me pėrfundimin e luftės sė gjatė nė Itali, ideja e kryqatės dukej e realizueshme. Por Milano nuk ishte aspak entuziaste pėr kryqatėn.

Dukati i Milanos, duke e konsideruar veten larg rrezes ku mund tė arrinte mėsymja turke, madje edhe nė rast tė zbarkimit turk nė Gadishullin Apenin, e shikonte me shumė dyshim njė kryqatė kundėr turqve, e cila do tė ishte nė varėsi tė flotės venedikase- mė e madhja e botės nė atė kohė- pėr lėvizjen e trupave.

Dihet se nė njė kryqatė tė mėparshme, Kryqatėn IV, dy shekuj mė parė, nė njė situatė tė ngjashme, Venediku e kishte shfrytėzuar nevojėn qė kishin kryqtarėt pėr flotėn e tij, qė t’ i detyronte ata qė para se tė niseshin drejt lindjes, tė bėnin pėr llogari tė Venedikut njė luftė kundėr Hungarisė, sė cilės Venediku donte t’ i merrte Zarėn, gjė qė edhe e arriti me kėtė rast.

Kush e garantonte Dukatin e Milanos se Venediku nuk do tė bėnte tė njėjtėn gjė edhe nė rast tė njė kryqate tė re, kėtė herė nė dėm tė Milanos? Republika e Venedikut ishte “Anglia” e Mesjetės, pra njė shtet i konsideruar si sinonim i dinakėrisė. Edhe mė pas, Dukati i Milanos u angazhua pėr kryqatėn vetėm sa pėr ta patur nėn kontroll atė, nė mėnyrė qė tė mos keqpėrdorej nga Venediku kundėr Milanos.

Edhe Skėnderbeu e mendonte tė pamundur njė kryqatė kundėr turqve pa angazhimin e Venedikut. Prej kėtej dhe paqja e papritur e Skėnderbeut me Venedikun nė 1448, kur ishte duke i marrė tė gjitha zotėrimet venedikase nė bregdetin arbėr.

Historianėt thonė se ajo qė e shtyu Skėnderbeun tė bėjė paqe me Venedikun nė 1448 ishte ftesa qė mori nga Huniadi pėr t’ u bashkuar me tė nė njė fushatė kundėr turqve, derisa Huniadi pikėrisht nė vjeshtėn e vitit 1448 marshoi kundėr turqve, pėr t’ u ndeshur me ushtrinė e Sulltanit nė Fushėn e Kosovės, ku kishte arritur ushtria turke pėr tė mos lejuar bashkimin e dy ushtrive tė krishtere.

Nėse Skėnderbeu do ta kishte marrė leksionin venedikas tė politikės sė jashtme, atėherė do ta kishte ftuar Huniadin qė si hungarez tė hakmerrej ndaj Venedikut, pėr atė qė i kishte bėrė vendit tė tij gjatė Kryqatės sė Katėrt, duke marrė pjesė nė krah tė Skėnderbeut nė luftėn kundėr Venedikut, pėr tė rimarrė Zarėn dhe territore tė tjera.

Por edhe Huniadi e dinte se lufta me turqit nuk mbaronte me njė betejė tė fituar, dhe se ishte e nevojshme njė kryqatė europiane, e cila nuk bėhej dot pa Venedikun.

Nė 1454, kur diplomatėt milanezė shkruajnė dokumentin qė pėrmend Schmit, tashmė Huniadi ishte duke rikuperuar pas humbjes qė pėsoi nė vitin 1448, kur nuk e priti Skėnderbeun. Tashmė rezistenca e Skėnderbeut nė bregun tjetėr tė Adriatikut e mbante gjallė nė Romė dhe mė tutje nė botėn e krishterė idenė e kryqatės, por tekefundit edhe mundėsinė praktike tė realizimit tė saj. Aq mė tepėr tashmė qė turqit kishin pushtuar Konstantinopolin, tė cilin e kishin bėrė kryeqytet, ēka do tė thoshte se njė kryqatė antiosmane duhet tė ndiqte rrugėn historike tė fushatave nga Perėndimi pėr pushtimin e Konstantinopolit, do tė thotė nga Durrėsi nėpėr ish-Vijėn Egnatia pėr nė Konstantinopol.

Por pėr Milanon, njė kryqatė do tė thoshte fuqizim i Venedikut, ēka ishte krejt e padėshirueshme, dhe po kėshtu ishte dhe Skėnderbeu. Kjo ishte Italia e kohės sė Rilindjes, mjedisi ku lindi dhe u formua Nicolo Makiaveli.

Ėshtė thėnė se Makiavelizmi ka lindur nė Itali para Makiavelit, dhe se Makiaveli i dha emrin, duke e sistemuar nė njė doktrinė, me “Princin” e tij tė famshėm dhe me shkrime tė tjera. Nė fakt dokumenti milanez i sjellė nga Schmit, mė tepėr se sa tė sjellė ndonjė fakt tė ri real pėr Skėnderbeun, konfirmon atė qė ka thėnė Makiaveli pėr Dukėn Sforza, pra aftėsitė makiavelike tė kėtij tė fundit, nė kėtė rast aftėsinė pėr dizinformim.

Para disa kohėsh nė emisionin Top show nė Top Channel u bė pėrsėri njė debat pėr Skėnderbeun, pėrkthyesi i librit, Ardian Klosi tha se duhet treguar mė tepėr respekt pėr njė historian si Schmit, i cili ia ka kushtuar gjithė jetėn e vet studimit tė historisė sė Shqipėrisė dhe ka bėrė libra voluminozė.

E vėrteta ėshtė se Schmit ishte vetėm 36 vjeē vitin e kaluar kur botoi librin pėr Skėnderbeun. Qė nė ē’ moshė na e paska filluar kėtė punė, derisa paska pasur kohė tė bėjė kėrkime kėrkime e zbulime nė arkiva, jo vetėm pėr kėtė libėr, por edhe pėr njė tjetėr libėr pėr historinė e Shqipėrisė, edhe mė voluminoz, tė botuar para atij pėr Skėnderbeun. Apo qė nė moshėn 6 vjeē?


(fragment nga libri: “Terrorizmi historiografik”, Shtėpia botuese “Plejad”, Tiranė 2009)


Shėnime:
1 po atje: f. 169
2  po atje: f. 398
3  po atje: f. 398
4 Me fjalėn «Shqipėri» nė kėtė periudhė kuptoj jo Shqipėrinė shtetėrore nė kufijtė e vitit 1913, por gjithė hapėsirėn e sotme nacionale shqiptare, qė pėrfshin ato qė sot janė Republika e Shqipėrisė, Kosova, Maqedonia Perėndimore, Lugina e Preshevės dhe Mali i Zi Juglindor, por pėr kohėn edhe Camėrinė, e cila atėherė ishte e populluar me shqiptarė.
5  Oliver Jens Schmit: “Skėnderbeu”, botim i “K&B”, Tiranė 2008, f. 57
6 po atje: f. 57




Vijon

http://sot.com.al/index.php?option=c...mente&Itemid=1
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 10.12.2009, 21:11   5
Citim:
Natali Klejer nuk bėn shkencė, por agresion pėr eliminimin e kombit shqiptar nga historia
Kastriot Myftaraj

Nathalie Clayer i ka kuptuar mirė kurthet qė ka ndeshur Hobsbawm, duke u marrė kalimthi me rastin shqiptar, dhe kurthi i parė ėshtė gjuha. Nathalie Clayer, duke e ditur se gjuha e pėrbashkėt ėshtė njė tregues i ekzistencės sė bashkėsisė historike nacionale shqiptare, kėrkon ta trivializojė kėtė fakt. Duke iu referuar tė preferuarit tė saj Hobsbawm ajo thotė:
“Hobsbawm nėnvizon gjithashtu, se, nė shembullin e Naim Frashėrit (1846-1900), i cili shkroi se ‘Ne nuk jemi veēse njė fis dhe njė familje, ne jemi tė njė gjaku dhe kemi tė njėjtėn gjuhė’, pionierėt e themelimit tė kombit shqiptar parashtruan argumente mė bindėse se sa gjuha pėr tė zgjuar solidaritetin. Nė pėrkufizimin e mėsipėrm gjuha vjen e fundit. Njėlloj si Hobsbawm, mund tė vihet nė dyshim fakti qė gjuha tė ketė qenė njė ngjizės i vėrtetė protonacional te shqiptarėt”.1)
Hobsbawm, dhe Clayer bashkė me tė, kėtu bėjnė njė spekulim joshkencor. Gjuha nuk mund tė vinte veēse e dyta, pėr shkak se shqiptarėt kishin njė gjuhė, pasi qenė tė njė gjaku. Shqiptarėt nuk qenė njė komb i madh kulturor, ashtu qė tė kishin asimiluar njerėz tė cilėt tė kishin njė origjinė tjetėr nga ajo shqiptare. E kundėrta ishte e vėrtetė.

Kishte ndodhur qė njė numėr i caktuar shqiptarėsh tė qenė asimiluar nga kombet fqinje. Pikėrisht pasja e njė gjuhe tė pėrbashkėt, pavarėsisht nga dialektet, bėnte qė folėsit e saj tė kishin vetėdijen e origjinės sė pėrbashkėt, domethėnė tė njė bashkėsie nacionale tė hershme, sipas konceptit tė Anthony Smith i cili postulon:
“kombet moderne dhe nacionalizmi qartėsisht kanė zgjeruar, thelluar mė tutje kuptimin dhe spektrin e nocioneve dhe strukturave etnike mė antike. Sigurisht qė nacionalizmi i ka universalizuar kėto struktura dhe kėto ideale, por e vėrteta ėshtė se kombet ‘moderne’ civike, nuk i kanė tejkaluar etnicitetin dhe ndjenjat kombėtare… Sa u pėrket qėllimeve (si tė kundėrta me mjetet) mund tė kqyrim njė vazhdimėsi tė jashtėzakonshme midis kombeve dhe etnive, midis nacionalizmit dhe etnicizmit”.2)
Kėshtu, kombi modern ėshtė thjesht zhvillim i kombit si kategori historike shumė mė e hershme, dhe vetėdija kombėtare moderne ėshtė thjesht zhvillim i vetėdijes kombėtare, etnike qė daton shumė mė herėt.

Nė rastin e shqiptarėve, fakti qė vendi nuk kishte hyrė nė proceset modernizuese nė shekullin XIX nuk do tė thotė se nuk ekzistonte kombi shqiptar dhe vetėdija kombėtare.

Ėshtė ironi e madhe qė, Clayer, e cila e mban veten pėr osmanologe, u bėn njė interpretim krejt joshkencor dhe amatoresk atyre qė thuhen nė arkivat osmane pėr ekzistencėn e kombit shqiptar. Clayer shkruan:
“Pėr ta mbyllur me problemin e vėshtirėsisė sė pėrkufizimit tė kufijve tė saktė tė njė ‘shoqėrie’ ose tė njė ‘etnie’ shqiptare mund tė shtronim kėtu ēėshtjen e pėrdorimit tė termit arnavut (nė turqisht ‘shqiptar’. Ēfarė kihej parasysh me kėtė fjalė nė Perandorinė Osmane? Ka mundėsi qė nė varėsi tė periudhave dhe rrethanave, domethėnia e tij tė ketė qenė e njė natyre etnike, por edhe gjeografike- i vihej ēdo personi qė e kishte prejardhjen nga trojet shqiptare-ose grupeve socioprofesionalė)”.3)
Ky nuk ėshtė njė interpretim shkencor, por njė interpretim tendencioz, sipas teorisė sė destruksionit tė mitit. Arkivat osmane, duke filluar qė nga shekulli XV janė plot me dokumente qė tregojnė se tashmė ekzistonte njė bashkėsi nacionale shqiptare, e dalluar nga fqinjėt.

Kronikani osman Kėvam, shkruan kėshtu pėr fushatėn e Sulltan Mehmetit II nė Shqipėri, nė vitin 1466:
“Sulltani i botės, Mehmet han gaziu, mblodhi ushtrinė ngadhėnjimtare dhe vendpushtuese. Ai shpalosi flamurin e islamit dhe u nis pėr nė vendin e shqiptarėve”.4)
Pra, turqit dallonin «vendin e shqiptarėve» (nė origjinal sigurisht qė ėshtė fjala «arnavud»). Kėtu qartėsisht bėhet fjalė pėr njė emėrtim gjeografiko-etnik.

Ndėrsa kronikani osman, Idrisi Bitlisi, kėshtu shkruan pėr fushatėn turke nė Shqipėri nė vitet 1438-39:
“Ai sulltan vullnetmadh, vazhdimisht gjatė gjithė kohės tė halifatit tė tij, duke i qėndruar besnik pėrhapjes tė verseteve tė zotit dhe lartėsimit tė flamujve, ka pasur pėr qėllim qė tė mposhtė tė pabindurit dhe tė pafetė kokėfortė, d.m.th. popullsinė shqiptare”.5)
Edhe kėtu bėhet fjalė pėr emėrtim etnik.

Nė letrėn qė Sulltan Mehmeti II i ēon djalit tė vet Bajazitit (trashėgimtari i fronit), gjatė fushatės osmane nė Shqipėri, nė 1466, thuhet:
“Kur t’u mbėrrijė kjo letėr, le t’u bėhet e ditur: disa kohė mė parė tė pafetė shqiptarė- zoti i shfarostė! - kishin shpėrthyer nė kryengritje dhe nė rebelizėm”.6)
Kronikani turk Tursuni, kėshtu e pėrshkruan fushatėn e Sulltan Mehmetit II, nė Luginen e Shkumbinit, nė vitin 1466:
“Nė vitin tetėqind e shtatėdhjetė nė pranverė ēdo luftėtar ngjeshi shpatėn me gėzim, duke thėnė se do tė nisej pėr nė luftėn kundėr shqiptarėvet”.7)
Nė shekullin XV, osmanėt nuk mund ta pėrdornin termin «arnavud» pėr tė treguar grupe socioprofesionale sepse nė atė kohė nė Stamboll, apo qytetet e tjera osmane, nė Azinė e Vogėl, nuk kishte koloni shqiptarėsh qė mė sė shumti kryenin profesione tė caktuar, ēka do tė bėnte qė emri «arnavud» tė shenjonte personat qė i kryenin ato, pavarėsisht nga origjina etnike, siē pretendon Clayer.

Njė tjetėr gjė qė e kompromenton zonjėn Clayer-Popoviē si shkencėtare, ėshtė se, derisa ajo pretendon se ka shfrytėzuar gjerėsisht arkivar austriake, ajo ka evituar tė pėrmendė dokumente qė tregojnė pėr ekzistencėn e kombit shqiptar, sė paku qė nė shekullin XVII, kur Imperia Habsburgase bėri inkursionin e saj tė parė tė madh nė Ballkan.

Kur nė fund tė shekullit XVII, trupat e “Aleancės sė Shenjtė”, ku bėnte pjesė edhe Austria, duke ndjekur ushtritė turke, hynė nė zotėrimet osmane nė Europė, kreu i koalicionit, Perandori austriak Leopoldi II, nė 6 prill 1690, u drejtoi njė thirrje tė gjithė popujve tė Ballkanit, tė cilėt ishin duke vuajtur pushtimin turk.

Me anė tė kėsaj thirrjeje Leopoldi II i ftonte kėta popuj qė tė ngriheshin nė luftė kundėr Turqisė, kujdeset qė, midis tė gjithė popujve tė rajonit tė cilėt i pėrmend me radhė, t’ u drejtohet “imprimis uero populo albanensi” (“nė radhė tė parė popullit shqiptar”).8)

Siē shihet pėr Vienėn ekzistonte njė bashkėsi nacionale shqiptare.

Sigurisht qė kur bėhet fjalė pėr ekzistencėn e njė kombi shqiptar nė shekullin XV, apo edhe nė shekullin XVII, fjala ėshtė pėr njė bashkėsi e cila e ka vetėdijen e identitetit kolektiv, tė gjakut dhe tė gjuhės, dhe qė nė shekujt XIV-XV po pėrjetonte njė eksperiencė tė fortė tė pėrbashkėt, me luftėrat e Balshajve dhe tė Skėnderbeut kundėr turqve.

Kjo eksperiencė ishte njėkohėsisht edhe njė eksperiencė shtetformimi, e cila nė fakt kishte fillar qė nė shekullin XIII me Principatėn e Arbrit. Mund tė diskutohet pėr atė se cila pjesė e hapėsirės shqiptare u pėrfshi nė kėto zhvillime, por nuk mund tė mohohet se impakti i tyre ishte shumė i fortė dhe i thellė nė vetėdijen e njeriut shqiptar.


Eksperiencėn e rezistencės dhe shtetformimit tė Balshajve e ndaj pjesa mė e madhe e asaj qė sot ėshtė hapėsira nacionale shqiptare, nė dy anėt e kufirit shtetėror, dhe kėshtu ndodhi edhe me eksperiencėn e rezistencės dhe tė shtetformimit tė Skėnderbeut.

Me anė tė sistemit tė aleancave tė Besėlidhjes sė Princave nė rezistencėn dhe shtetformimin nė kohėn e Skėnderbeut morėn pjesė edhe njė pjesė e madhe e asaj qė sot ėshtė Kosova, si dhe pjesa shqiptare e Maqedonisė.

Por lufta e Skėnderbeut duhet tė ketė lėnė gjurmė edhe nė kujtesėn e banorėve tė atyre trojeve shqiptare qė nuk u pėrfshinė drejtpėrdrejt nė tė. Nuk ka arsye pse me shqiptarėt tė mos ketė ndodhur e njėjta gjė qė ka ndodhur me banorėt e trojeve serbe qė nuk u pėrfshinė nė Betejėn e Fushė-Kosovės tė vitit 1389, dhe megjithatė ajo ka lėnė gjurmė tė thella edhe nė kujtesėn e tyre kolektive.

Nėse Clayer do tė kishte synim qė tė bėnte njė trajtim vėrtet shkencor tė ēėshtjes, ajo do t’ i konsideronte kėto gjėra. Por nuk ka qenė ky qėllimi i Clayer. Libri i saj ėshtė pjesė e njė agresioni «shkencor» me objektiv eliminimin e kombit shqiptar nga historia.

Ata qė e kanė ndėrmarrė kėtė agresion nė fillim kėrkuan tė rrėzojnė si njė mit vazhdimėsinė iliro-shqiptare. Pastaj kėrkuan tė mohojnė vazhdimėsinė arbėroro-shqiptare, dhe kėtu ėshtė implikuar shumė Oliver Schmitt. Por edhe nė librin e Nathalie Clayer mohohet vazhdimėsia arbėroro-shqiptare. Madje Clayer shkon nė ekstrem duke thėnė se kombi shqiptar nuk lindi as nė shekullin XIX, por atėherė qenė vetėm fillesat e tij, ndėrsa kombi shqiptar realisht u krijua me ndėrtimin e shtetit shqiptar, pra e ēon procesin nė shekullin XX.

Ėshtė e ēuditshme se si tė gjithė studiuesit e huaj qė mohojnė ekzistencėn e kombit shqiptar nė Mesjetė, nė anėn tjetėr nuk mungojnė tė konstatojnė veēanėsinė e shqiptarėve, tė cilėt ndryshe nga fqinjėt e tyre kthyen fenė, duke u islamizuar.

Pra, kėta studiues tė huaj, padashur i dallojnė shqiptarėt si njė bashkėsi, saktėsisht ashtu siē bėnė edhe turqit tė cilėt i shėnjestruan shqiptarėt pėr t’ i detyruar tė kthejnė fenė.

Trajtimi i diferencuar qė turqit u bėnė shqiptarėve pas pushtimit, ėshtė njė gjė qė nuk mund tė kapėrcehet kur gjurmohet vjetėrsia e kombit shqiptar. Turqit i veēuan shqiptarėt si njė bashkėsi nacionale dhe jo fetare.

Arsyeja e kėtij trajtimi tė diferencuar kishte tė bėnte me faktin qė shqiptarėt i rezistuan invazionit turk shumė mė gjatė dhe mė rreptė se fqinjėt e tyre.

Gjėja mė interesante kėtu ėshtė ndoshta fakti se fekthimi pėrfshiu gjithė atė qė sot ėshtė hapėsira nacionale shqiptare, nė dy anėt e kufirit tė sotėm, ēka tėrthorazi vėrteton se edhe Kosova e sotme, se pėr trojet e sotme shqiptare nė Maqedoni ėshtė e sigurt, kanė marrė pjesė nė rezistencėn antiturke tė shekullit XV.


Tezat se shqiptarėt e islamizuar kanė ardhur mė vonė nė atė qė sot ėshtė Kosova, si dhe nė fushat e Maqedonisė sė sotme, nga territori i Shqipėrisė sė sotme, nuk duken tė besueshme. Kjo pėr faktin se rezistenca antiosmane nė shekullin XV u pagua me njė ēmim tė madh nė jetė njerėzore nga shqiptarėt e kohės dhe numri i popullsisė nė territorin qė sot ėshtė brenda kufijve tė shtetit shqiptar ra shumė.

Edhe disa kryengritje nė fund tė shekullit XV dhe nė shekullin XVI duhet tė kenė pasur koston e tyre tė rėndė nė jetė njerėzore. Kėshtu territoret e atij qė sot ėshtė shteti shqiptar nuk qenė aq tė populluara sa prej tyre tė bėhej njė dyndje popullsie nė trojet e Kosovės dhe Maqedonisė sė sotme.

Kėshtu qė kufijtė e fekthimit tė popullsisė qė flet nė gjuhėn shqipe duhet tė kenė qenė kufijtė e shtrirjes sė kombit shqiptar nė kohėn e pushtimit turk.

Artan Puto, pėrkthyesi nė shqip i librit tė Nathalie Clayer, dhe kryeredaktori i revistės «Pėrpjekja», ėshtė njė ithtar i madh i zonjės Clayer-Popoviē.

Fill pas daljes sė librit tė Clayer, nė 2007, ai shkruajti njė cikėl leksionesh pėr studentėt e shkollave tė larta, me temė «Lindja e idesė sė kombit, nacionalizmi dhe problemi shqiptar: shekulli XVIII-XIX», qė ėshtė botuar nga njė OJF me emrin «Magis» dhe ėshtė financuar turpėsisht nga Etėrit Jezuitė.

Teksti ėshtė njė divulgacion i ideve tė Clayer, i llogaritur pėr studentėt qė nuk do tė lexojnė librin e saj voluminoz. Nė kėto leksione, Artan Puto pėrpiqet tė vėrtetojė se kombi shqiptar nuk ka ekzistuar para krijimit tė shtetit shqiptar.


Ashtu si Clayer, edhe Puto operon nė terma tė shkollės sė destruksionit tė mitit. Ai shkruan:
“Siē e pėrmendėm edhe mė sipėr, sprova jonė do tė pėrqendrohet te shqyrtimi i kuptimit tė termit ‘komb’ nė fjalorė tė ndryshėm dygjuhėsh tė shqipes nga botimet mė tė vjetra te ato mė tė reja. Ne kemi mundur tė bėjmė pjesė tė kėtij punimi vetėm fjalorėt e konsultuar nė Bibliotekėn Kombėtare nė Tiranė. Studime tė tjera mund ta zgjerojnė spektrin e analizės nė kėtė drejtim. Gjithėsesi, tė dhėnat e mbledhura lejojnė tė arrihet nė disa pėrfundime qė do tė vijojnė pas paraqitjes sė kuptimeve tė termit ‘komb’ nė kėta fjalorė.

Nė studimin e tij me titull Le dictionnaire albanais de 1635 (Fjalori shqiptar i 1635) nga Mario Roques, i cili pėrqendrohet te Dictionarium latino-epiroticum i R.D. Franciscum Blanchum, shkruan se autori i kėtij fjalori, i cili ėshtė Frang Bardhi, kishte si synim tė ruante pastėrtinė e leksikut tė veriut nga barbarizmat, qė vinin nga ndikimi i italishtes, turqishtes, dhe ta dallonte gjuhėn shqipe nga greqishtja, gjuhėt sllave, dalmate dhe turke. Pastaj Roques vazhdon tė thotė, se qėllimi utilitar i kėtij fjalori ishte tė ndihmonte klerin lokal katolik tė mėsonte mė mirė latinishten. Fjalori i Frang Bardhit nuk e pėrmban fjalėn ‘komb’.

Nė faqet 105 dhe 178 kemi ‘gens=gind’ dhe ‘populus=populi’. Nė fjalorin e Johann Georg von Hahn te Albanesische Studien, Jenė, 1854, vėll. 3, fq. 47 termi ‘kom-I’ ka shėnimin ‘geg’, d.m.th. qė pėrdoret nė gegėrisht. Kuptimi i kėtij termi ėshtė ‘Familie’, ‘Geschlecht’ dhe shembulli nė gjermanisht “von welcher Familie bist du”, “nga cila familje je?”. Kuptimi i termit ‘kom’ ėshtė ai i ‘familjes’, ‘gjinisė’ ose ‘fisit’. Sipas prof. Shaban Demirajt, fakti qė Hahn e pėrcakton leksemėn ‘kom’ si leksik tė gegėrishtes do tė thotė se nuk e ka dėgjuar kėtė fjalė shpesh nė toskėrisht gjatė udhėtimeve tė tij. Kėtu kemi tė bėjmė me njė term, qė ka njė nocion dhe shtrirje shumė mė tė kufizuar nga ai i kohėve tė mėvonshme”.
9)
Problemi me ata si Puto, tė cilėt operojnė nė termat e shkollės sė destruksionit tė mitit ėshtė se nuk marrin parasysh realitetin.

Njė gjė ėshtė se sa shfaqeshin termat «nacion» e «komb», nė fjalorėt e kohės, dhe ē’ kuptim kishin, dhe njė gjė tjetėr ėshtė nėse atė kohė ekzistonte nacioni apo kombi shqiptar, si njė bashkėsi njerėzish qė kishin tė njėjtėn origjinė, gjuhė, kujtesė historike, banonin nė njė territor kompakt.

Ashtu siē Malta ekzistonte pavarėsisht se nuk gjendej nė hartėn e atij admiralit turk, edhe kombi shqiptar ekzistonte pavarėsisht se nuk shenjohej nė fjalorėt e shekullit XVII, apo pavarėsisht se bashkėsia ende nuk pėrdorte njė emėrtim nė shekullin XIX, nė kohėn kur shkruan Hahn.

Kjo ishte pasojė e traumės qė i shkaktoi kombit pushtimi osman. Kombi ishte i traumatizuar por nuk ishte zhdukur si njė personalitet kolektiv. Artan Puto ka gėrmuar me zell pėr tė vėrtetuar se kombi shqiptar nuk ekzistonte, dhe duke bėrė kėtė, nuk ka vėrtetuar mosekzistencėn e kombit shqiptar, por thjesht dėshirėn e tij dhe tė atyre qė qėndrojnė pas tij pėr mosekzistencėn e kombit shqiptar. Ai shkruan:
“Semantika e ‘ngushtė’ e termit ‘komb’ na shfaqet edhe nė njė fjalor tjetėr, tė hartuar nga mesi i shekullit XIX. Bėhet fjalė pėr ‘Vocabolario italiano- epirotico’ (Fjalor italisht-epirotisht) nga At Francesco Rossi. Autori nė hyrje tė fjalorit i pėrshkruan trevat e banuara nga shqiptarėt si vende tė panjohura, gjuhėn e tyre si njė gjuhė qė nuk njihet dhe nuk studjohet.

Nė sytė e misionarit katolik shqiptarėt janė tė pakulturuar, sepse janė tė dhėnė pas armėve dhe janė tė ndarė nė tipe tė ndryshme karakteresh dhe zakonesh. Diversitetin mes shqiptarėve ai e sheh kudo, por mė shumė te ligjėrimi. Sipas autorit, ēdo krahinė, ēdo qytet ka fjalėt e veta tė ndryshme pėr tė treguar tė njėjtėn gjė.

Fjalorin e tij ai e paraqet si veprėn e 15 vjetėve punė nė trevat e banuara nga shqiptarėt, me qėllim tėrheqjen e vėmendjes sė njerėzve tė letrave nga Evropa, pėr ta dispilinuar kėtė gjuhė tė palatuar e pėr ta futur nė kuadrin e rregullave tė njėjta, pėr tė qenė e kuptueshme nga tė gjithė.

Kėtu ėshtė interesante tė vėrehet se kleriku italian pėr tė pėrshkruar larminė kulturore nė mesin e popullsive shqipfolėse, nė kuptimin e zakoneve dhe karaktereve tė ndryshme, pėrdor termin ‘nazione’. Kėto popullsi pėrbėheshin nga disa ‘nazione’. Shpjegimi vjen mė poshtė kur autori i fjalorit shpjegon termat ‘nazionale’, ‘nazionalitą’, ‘nazionalizzare’, ‘nazione’. Pėrsa i pėrket ‘nazionale’ fjala gjegjėse nė shqip (d.m.th varianti i gegėrishtes) jepet si ‘i vilajetit’, ‘i dheut’, ‘i menleqetit’, ‘i venit’. Ndėrsa ‘nazionalitą’ ka pėr homolog ‘tabiat i vilajetit’, ‘nazionalizzare’ ka ‘me baa t’vilajetit’ dhe ‘nazione’ ka ‘vilajet’, ‘pies-dheu’, ‘fis’.

Karakteristika e pėrbashkėt kuptimore e termave tė mėsipėrm pėrqark nocionit ‘komb’ ėshtė shenjimi i njė hapėsire tė kufizuar territoriale, i njė krahine, i njė ndarje krahinore, qė nė rastin tonė ėshtė ndarja administrative osmane ‘vilajet’. Pėr mė tepėr kur pėrdoret termi ‘patria’ shpjegimi nė shqip ėshtė ‘vilajet’, ‘dheu i njeriut’, ‘ku asht le njeriu’. Njėsia mė e madhe territoriale, politike nė fjalor, qė tregohet nė italisht me termin ‘shtet’ (stato, regno) jepet nė shqip me fjalėn turke ‘sanxhak’, d.m.th. nuk shkon pėrtej nivelit administrativ local”.
10)
Autorėt klerikė katolikė qė citon Puto kėtu dhe mė lart, kanė njė konflikt tė madh interesi sa i pėrket ēėshtjes nė fjalė. Dihet se Vatikani ishte kundėr nacionalizmit italian, domethėnė bashkimit tė Italisė nė njė shtet tė vetėm, dhe bėri gjithēka pėr ta penguar kėtė.

Kjo i helmoi marrėdhėniet mes Mbretėrisė Italiane dhe Vatikanit derisa erdhi nė pushtet Musolini dhe bėri pajtimin mes shtetit italian dhe Vatikanit.

Sigurisht qė Vatikani e kishte parandjerė shfaqjen e nacionalizmit si njė forcė qė nė shekullin XVII, kur fillojnė citimet qė bėn Puto. Prandaj Vatikani sigurisht qė ka lėshuar udhėzime, konfidencialisht, ashtu siē di tė lėshojė ai, qė klerikėt nė shkrimet e tyre ta trivializonin gjithēka qė kishte tė bėnte me kėtė fenomen.

Vetėm nė gjysmėn e dytė tė shekullit XIX, nėn influencėn e Austro-Hungarisė dhe mė pas tė Italisė, klerikėt katolikė nė Shqipėri filluan tė evidentojnė dhe ushqejnė vetėdijen nacionale nė shkrimet e tyre. Nga pikėpamja e kritikės sė burimeve, referencat qė sjell Puto, nuk rezultojnė bindėse.


(fragment nga libri: “Terrorizmi historiografik”, Shtėpia botuese “Plejad”, Tiranė 2009)


Shėnime:
1 Nathalie Clayer: «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», Botime «Pėrpjekja», Tiranė 2009, f. 22-23
2) Anthony D. Smith: «The ethnic origins of nations», Oxford, Blackwell, 1986, f. 216
3) Nathalie Clayer: «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», Botime «Pėrpjekja», Tiranė 2009, f. 24-25
4) «Lufta shqiptaro-turke nė shekullin XV: burime osmane», Instituti i Guhėsisė dhe i Historisė, Tiranė 1968, f. 112
5) po atje: f. 149
6)po atje: f. 324
7) po atje: f. 100-101-104
8)Shiko: «Dokumente tė shekujve XVI-XVII per historinė e Shqipėrisė: 1675-1690», Vol IV, Instituti i Historisė, Tiranė 1990, f. 357
9)Artan Puto: «Lindja e idesė sė kombit, nacionalizmi dhe problemi shqiptar: shekulli XVIII-XIX», cikėl leksionesh, Botim i «Magis», Tiranė 2007, f. 34-35
10) po atje: f. 35-36



Vijon

http://sot.com.al/index.php?option=c...mente&Itemid=1
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 11.12.2009, 12:27   6
Citim:
Zonja Klejer, nacionalizmi shqiptar nuk mund tė ishte veēse konspiracion brenda institucioneve osmane
Kastriot Myftaraj

Nathalie Clayer nė libėr paraqet tezėn se:
“Para vitit 1896 shqiptarizmi ishte zhvilluar kryesisht nė gjirin e helenizmit ose si reagim ndaj tij”.1)
Por Nathalie Clayer nuk shikon njė shqiptarizėm nė gjirin e osmanizmit, nėse do tė parafrazoj shprehjen e saj, ēka do tė ishte e natyrshme. Ėshtė e qartė se pėrse Nathalie Clayer nuk e bėn kėtė gjė. Nė kėtė rast asaj do t’ i duhet qė nacionalizmin shqiptar ta shikojė shumė mė herėt se gjysma e dytė e shekullit XIX.

Nacionalizmi shqiptar mbetet ende njė ēėshtje qė ėshtė studiuar nė mėnyrė tė pėrciptė. Nėse gjurmohen shfaqjet e nacionalizmit shqiptar sipas pikėpamjes sė Anthony D. Smith, tė cilėn e kam cituar mė lart, se nacionalizmi ka njė aftėsi kameleonike pėr t’ u pėrshtatur nė situata tė ndryshme, atėherė do tė na shfaqet njė pamje krejt tjetėr e historisė sė Shqipėrisė.

Nga kjo pikėpamje nacionalizmi do tė na shfaqet edhe nė periudha tė historisė pėr tė cilat deri mė sot nuk mendohej se mund tė flitej pėr nacionalizėm shqiptar.

Ai qė Smith e quan kameleonizim i nacionalizmit, nė rastin shqiptar shfaqet si konspiracion nacionalist shqiptar brenda institucioneve osmane. Shtetarėt shqiptarė me origjinė osmane qė qeverisnin nė trojet shqiptare gjatė periudhės osmane, nė njė mėnyrė ose nė njė tjetėr ndoqėn traditėn e Skėnderbeut qė tė konspironin pėr krijimin e njė shteti tė pavarur shqiptar.

Sigurisht qė nuk duhet pritur qė kėta njerėz ta shpallnin hapur kėtė gjė, se kjo vetėm do ta dėmtonte realizimin e planit tė tyre. As Bushatllinjtė dhe as Ali Pashė Tepelena nuk mund tė dilnin dhe tė thoshin publikisht se ata donin tė ndėrtonin shtetin e pavarur shqiptar, por kėtu tė ēonte dinamika e veprimeve tė tyre.

Kur Kara Mahmud Pashė Bushatlliu, zoti i gjithė pjesės sė hapėsirės shqiptare nė veri tė Lumit Shkumbin, duke pėrfshirė dhe Kosovėn e sotme dhe trojet shqiptare nė Maqedoninė e sotme, nė vitet tetėdhjetė tė shekullit XVIII u lidh me imperatorin e Imperisė sė Shenjtė Romane (austriak), Jozef II, dhe krijoi Konfederatėn Ilirike, ai qartėsisht po ndiqte njė agjendė nacionaliste shqiptare.

Sigurisht qė nė kėtė lidhje kishte dhe joshqiptarė, bosnjakė, por tekefundit pjesėmarrja e tyre thjesht do t’ i shėrbente Bushatlliut, i cili nuk mund tė bėhej zoti i Ballkanit Perėndimor, por kishte shumė gjasa qė tė bėhej zoti i njė shteti tė pavarur shqiptar, qė gjendej nė zonėn austriake tė influencės. Nė 30 prill 1787, konsulli francez nė Raguzė, Derivo, i raportonte Parisit fjalėt e Bushatlliut:
“On dit qu’ il se livre a un enthousiasme ridicule sur le recit des faits du fameux Scanderbeg, qu’ il se dit de sa descendence et publie hautement qu’ il veut en tout l’ imiter”.2)
Pavarėsisht se konsulli francez e quan qesharak entuziazmin me tė cilin Bushatlliu deklaron se ėshtė pasardhės i Skėnderbeut dhe se do ta imitojė atė nė gjithēka, rėndėsi qė kjo e dhėnė vjen nga njė diplomat qė nuk duket aspak dashamirės ndaj tij, ēka e bėn mė tė besueshėm informacionin. Kėto fjalė mund tė konsiderohen si shprehja mė elokuente e nacionalizmit shqiptar si konspiracion brenda shtetarisė osmane.

Bushatlliu do ta kishte bėrė vėrtet atė qė tha, sikur tė kishte pasur mbėshtetje mė tė madhe nga Austria. Ne e dimė se Bushatlliu nė atė kohė i priti tė dėrguarit e imperatorit austriak nė Shkodėr dhe bisedoi me ta pėr njė javė. Kur ndihma qė i ofruan ata nuk ishte aq sa i priste pėr sfidėn qė kishte ndėrmarrė, ai u soll si shtetar makiavelik, duke i vrarė ata.

Me kėtė Bushatlliu donte qė tė evitonte ndėshkimin nga sulltani me njė sulm ushtarak pėr ta rrėzuar nga pushteti. Por Bushatlliu gjithsesi u pėrball atė vit me njė ekspeditė ndėshkimore turke, ndaj sė cilės doli triumfues.

Nė rast se Austria do t’ i kishte dhėnė atėherė Bushatlliut njė ndihmė mė tė madhe, ai sigurisht qė do tė kishte arritur qė tė shkėputej pėrfundimisht nga Imperia Osmane, duke krijuar shtetin e pavarur shqiptar. Vėrtet ky shtet nuk do tė pėrfshinte gjithė territoret shqiptare, se Shqipėria e Jugut qeverisej nga Ali Pashė Tepelena, por ai do tė ishte njė arritje vendimtare nė procesin e krijimit tė shtetit nacional shqiptar.

Nuk kishte rėndėsi se kush do tė ishte «Piemonti» nė Shqipėri nė atė kohė, Pashallėku i Shkodrės, apo ai i Janinės, rėndėsi kishte qė tė krijohej shteti i bashkuar nacional shqiptar.

Situata e Shqipėrisė nė atė kohė kur nė Veri dhe nė Jug ekzistonin dy pashallėqe, praktikisht tė pavarura, ishte e ngjashme me atė tė Italisė para bashkimit, kur nė veri tė saj ekzistonte Mbretėria e Piemontit dhe nė jug ajo e Napolit, ose me atė tė Gjermanisė, me Prusinė dhe Bavarinė.

Arsyeja pse imperatori austriak nuk e mbajti fjalėn qė i kishte dhėnė Bushatlliut pėr ta mbėshtetur ishte se Viena u tremb se mos Rusia do tė pėrfitonte shumė mė tepėr se Austria nga dėbimi i Imperisė Osmane prej Ballkanit, madje edhe mė tepėr se ē’ ishte pėrcaktuar nė marrėveshjen qė kishin bėrė disa vjet mė parė Katerina e Madhe dhe Jozefi II pėr ndarjen e zotėrimeve turke nė Ballkan.

Tėrheqja e austriakėve nga pakti me Bushatlliun ishte njė simptomė e panikut qė kishte filluar ta rrėmbente Imperinė Habsburgase dhe qė nė shekullin tjetėr do ta bėnte Meternich-un tė ndiqte politikėn e tij tė paqėsimit me tė gjitha palėt.

Pėr t’ u kthyer atje ku ishim, deklarata e Bushatlliut pėr Skėnderbeun ėshtė njė provė se kujtimi i Skėnderbeut ishte i fortė nė Shqipėri, nė fund tė shekullit XVIII, pas tre shekujsh pushtimi osman, dhe pas islamizimit tė pjesės mė tė madhe tė shqiptarėve.

Ėshtė shumė sinjifikuese se, Nathalie Clayer, e cila ka prirjen qė shumė zhvillime tė historisė sė Shqipėrisė t’ i kqyrė si mite qė duhen destruktuar, nuk e shikon nė kėtė mėnyrė islamizmin e shqiptarėve, kur ai ngjan tė jetė vėrtet njė mit.

Islamizimi i shqiptarėve nuk mund tė ishte pėrveēse njė gjė e sipėrfaqshme, siē e kam treguar mė lart. Islamizimi i shqiptarėve u krye me dhunė. Imperia Osmane, nga gjithė popujt e nėnshtruar tė krishterė tė Ballkanit zgjodhi shqiptarėt pėr tė islamizuar me dhunė, pikėrisht se shqiptarėt bėnė rezistencėn mė tė gjatė.

Imperia Osmane donte t’ i bėnte me islamizimin e shqiptarėve njė shembull ndėshkimi pėr gjithė popujt e tjerė. Rasti i bosnjakėve ėshtė i ndryshėm. Atje fekthimi duket se nuk u bė me forcė, pėr shkak tė eksperiencave traumatike qė kishin pasur tė krishterėt e Bosnjės me kryqatat e organizuara nga Roma pėr tė zhdukur me dhunė herezinė bogomile atje.

Perandoria Osmane ishte njė shtet totalitar i llojit tė despotizmave agrare orientale, e cila e kishte fenė islame si ekuivalentin e ideologjisė sė shteteve komuniste. Nė kėtė perandori tė tillė, sundimi i sė cilės nė Ballkan zgjati me shekuj, kurrkush nuk mund tė mburret se i rezistoi dhunės pėr fekthim.

Nėse perandoria osmane donte t’ ia ndryshonte fenė, sipas interesave tė saj njė populli apo njė pjese tė popullsisė, ajo sigurisht qė do t’ ia arrinte kėsaj, nė mos po nuk do ta kishte fare pėr gjė qė ta zhdukte krejt fizikisht kėtė popull, ose kėtė pjesė tė popullsisė siē bėri me armenėt.

Derisa Perandoria Osmane ishte e aftė qė, nė prag tė rėnies sė saj, tė zhdukte mbi njė milion armenė, sigurisht qė ishte krejt e aftė qė nė kulmin e fuqisė tė saj tė zhdukte krejt apo pjesėn mė tė madhe tė serbėve, grekėve, bullgarėve, apo edhe tė shqiptarėve, tė cilėt do t’ i rezistonin fekthimit.

Prandaj kuptohet se fekthimi i shqiptarėve u bė me dhunė. Ajo ēka thuhet tek proklamata zyrtare turke pėr rėnien e Krujės, ėshtė shumė domethėnėse:
“Ata qė mbetėn nga armiku, gratė dhe fėmijėt, i vunė nė prangat poshtėruese tė robėrimit dhe i lidhėn me zinxhirėt e mjerimit. Paskėtaj do tė fillojė shkatėrrimi i kishave, ndėrtimi i medreseve, ndalimi i kėmbanave dhe prishja e ligjevet. Brenda nė zemrat e tė pafeve ku kishte bėrė vend pafesia dhe mėkati, paskėtaj do tė ēelė burbuqja e besimit nė njė zot tė vetėm”.3)
Dhe tė gjitha kėto u bėnė vėrtet. Kurani u soll nė Shqipėri, ashtu si kudo tjetėr nė botė, duke u mbajtur nė majėn e jataganit dhe kush nuk pranonte Kuranin pati si alternativė tė provonte tehun e jataganit nė qafėn e vet.

Nėn dritėn e dokumentit tė mėsipėrm procesi i konvertimit religjioz ėshtė krejt i qartė. Dhe pas pushtimit turqit filluan dhunėn pėr konvertimin fetar tė shqiptarėve kristianė, nė saje tė sė cilės 90% e nacionit (kombit) shqiptar u kthyen nė fenė islamike. Xhisja, taksa pėr jomuslimanėt, duke qenė nė esencė njė instrument proselitimi (fekthimi) erdhi duke u rritur nga shteti osman nė pėrmasa tė papėrballueshme.

Masa e saj u rrit shumė, sidomos nė fund tė shekullit XVII, kur edhe u kryen 90% e konvertimeve nė hapėsirėn shqiptare. Por vetėdija kristiane mbeti e fortė. Mjaft tė gėrvishtje pak muslimanin shqiptar dhe dilte kristiani. Nė 6 nėntor 1912, gjatė Luftės sė Parė Ballkanike, gjenerali malazez Janko Vukotiē i reportonte mbretit malazez Nikolla nga Gjakova, pėr prijėsin shqiptar Riza beg Kryeziu:
“Ushtria e Riza Beut dhe e Bajram Currit ishte ajo qė nga ana e shqiptarėve bėri mė sė shumti luftė. Serbėt pohojnė se Riza Beut ia mbushėn mė sė shumti mendjen priftėrinjtė katolikė, tė cilėt zhvillojnė propagandė tė fortė kundėr nesh dhe Serbisė, kurse Riza Beu ėshtė njeriu i tyre”.4)
Priftėrinjtė katolikė ishin nė gjendje ta ushtronin kėtė influencė ndaj Riza begut pėr shkak tė vetėdijes sė krishterė qė kishte trashėguar ai. Sot ekziston prirja qė tė bėhet njė spekulim duke u kuptuar me termin «musliman» shumica e popullsisė sė Shqipėrisė tė shndrruar me dhunė nė muslimanė gjatė pushtimit osman.

Nė fakt kjo ėshtė njėlloj sikur ne shqiptarėt, qė na detyruan nė kohėn e komunizmit tė bėhemi anėtarė tė organizatės totalitare mė tė madhe tė regjimit komunist, Frontit Demokratik, tė na quajnė tė tillė edhe sot qė ka rėnė regjimi komunist.

Ndėr pasardhėsit e shqiptarėve tė kthyer nė fenė islame nė kohėn osmane, sot shumica absolute as qė janė praktikantė tė kėsaj feje. Madje edhe njė pjesė e madhe e atyre qė janė praktikantė, e bėjnė kėtė gjė nga varfėria, pėr ta patur emrin nė listat e xhamisė pėr ndarjen e ndihmave nė ushqime, si miell, vaj, sheqer oriz etj. Kėta e shohin xhaminė ashtu siē shohin edhe partitė politike, tė cilave ua shesin votėn pėr njė thes me miell, siē na e shfaqi para disa vitesh emisioni televiziv “Fiks fare” se bėhej nė Elbasan.

Kėta “besimtarė” janė ata qė mbushin njė pjesė tė Sheshit “Skėnderbej” nė faljen e madhe tė Bajramit. Por kėta janė muslimanė aq sa ē’ qenė kinezė ata shqiptarė qė bėnin gjimnastikėn e mėngjesit nė kėtė shesh, nė kohėn e miqėsisė me Kinėn maoiste.

Historiani Paul Johnson thotė se nė histori kanė rėndėsi jo vetėm gjėrat qė ndodhin, por edhe ato qė nuk ndodhin. Gjėja qė ndodhi ėshtė fekthimi i shqiptarėve. Gjėja qė nuk ndodhi ėshtė qė shqiptarėt, kur u bėnė tė pavarur nga Imperia Osmane tė braktisnin flamurin e Skėnderbeut, qė ishte simbol i rezistencės ndaj invazionit turko-islamik.

Nėse islamizimi i shqiptarėve do tė qe njė gjė substanciale, a mund tė ndodhte qė shqiptarėt nė Republikėn e Shqipėrisė, Kosovė, Maqedoni, Luginėn e Preshevės, tė pranonin flamurin e Skėnderbeut. Atė sot e pranojnė tė gjithė shqiptarėt deri edhe vetė klerikėt islamikė dhe institucionet fetare islamike shqiptare. Imagjinoni sikur Turqia e sotme tė kishte pėr flamur atė tė Bizantit tė krishterė!

Islami mbijetoi nė Shqipėri pas largimit tė Imperisė Osmane vetėm pėr faktin se fuqitė e mėdha, nėn tutelėn e tė cilave ishte shteti shqiptar, kishin interes qė tė ndodhte kjo gjė, pasi ato e shikonin angazhimin e tyre nė Shqipėri edhe si njė investim nė politikėn e tyre ndaj vendeve muslimane, ku donin tė siguronin zona influence. Kėshtu bėnin Austro-Hungaria, Italia, Bashkimi Sovjetik, dhe mė pas edhe SHBA.

Nė qershor 1991, kur Sekretari i Departamentit tė Shtetit, James Baker (Bejker) erdhi nė Tiranė, ai vizitėn e parė e bėri nė Xhaminė e Ethem Beut nė qendėr tė Tiranės, para se tė shkelte nė institucionet shtetėrore shqiptare dhe nė parlamentin shqiptar.

Ky ishte njė veprim shumė i ēuditshėm i njė zyrtari tė huaj nė njė vend ku feja ėshtė e ndarė nga shteti. Veprimi i James Baker, jashtė ēdo protokolli normal, aq mė tepėr kur nuk vizitoi dhe tempuj tė feve tė tjera, ėshtė bėrė qartėsisht nėn influencėn e lobistėve arabė nė Washington dhe ėshtė paguar shumė shtrenjtė prej tyre.

Me gjestin e tij sekretari Baker i vuri njė pozitė shumė delikate autoritetet shtetėrore shqiptare sa i pėrket kėrkesave qė vinin nga Komuniteti Musliman Shqiptar pėr ndėrtimin e xhamive dhe lejimin e misionarėve dhe shoqatave fetare nga vendet islamike.

Pėr mua gjithsesi nuk ėshtė ndonjė tragjedi fakti qė fuqitė e mėdha qė patėn nėn influencė Shqipėrinė qė nga krijimi i saj si shtet, nuk punuan qė shqiptarėt-pasardhės tė atyre qė u kthyen me dhunė nė fenė islame dikur nė kohėn osmane, tė merrnin njė identitet fetar perėndimor, duke mbetur as muslimanė dhe as kristianė.

Nė njė kohė qė feja po humb me shpejtėsi ndjekėsit e vet nė Perėndim, sfida e mundshme sot ėshtė si ta disiplinosh njeriun shqiptar dhe jo si ta akulturosh me njė fe tė caktuar, kur dihet se kjo e fundit kėrkon shumė shekuj qė tė arrihet, dhe qė tekefundit mbetet njė aspiratė e sė ardhmes sė papėrcaktuar.

Kaq pėr ēėshtjen e fekthimit tė shqiptarėve. Kuptohet se pėrse zonja Clayer-Popoviē nuk e shikon atė si njė mit qė duhet destruktuar mbi dritėn e tė dhėnave tė sė shkuarės dhe tė sė tashmes. Ajo ka interes pėr ta vėnė islamizmin shqiptar nė qendėr tė paradigmės sė vet.

Edhe nacionalizmi shqiptar nė shekullin XIX duhet gjurmuar mė tepėr si njė konspiracion brenda institucioneve osmane, siē do tė tregoj nė vazhdim.
(fragment nga libri: “Terrorizmi historiografik”, Shtėpia botuese “Plejad”, Tiranė 2009)



Shėnime:

1)Nathalie Clayer: «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», Botime «Pėrpjekja», Tiranė 2009, f. 405
2)Archives Nationales, Paris, AE. BI. 951, Raguse, fleta 8 
3)«Lufta shqiptaro-turke nė shekullin XV: burime osmane», Instituti i Guhėsisė dhe i Historisė, Tiranė 1968, f. 382
4) Zekeria Cana: «Genocidi i Malit tė Zi mbi popullin shqiptar: 1912-1913», dokumente, Instituti Albanologjik, Prishtine 1996, f. 112
Vijon


http://www.sot.com.al/index.php?opti...tid=55:komente
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 11.12.2009, 12:38   7
reparti kimik
 
Citim:
Ėshtė shumė sinjifikuese se, Nathalie Clayer, e cila ka prirjen qė shumė zhvillime tė historisė sė Shqipėrisė t’ i kqyrė si mite qė duhen destruktuar, nuk e shikon nė kėtė mėnyrė islamizimin e shqiptarėve, kur ai ngjan tė jetė vėrtet njė mit.
Citim:
Nathalie Clayer: «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», Botime «Pėrpjekja», Tiranė 2009, f. 405
Ėshtė e ēuditshme si janė mbledhur vetiu njė aglomerat jashtėqitjesh gjenetike duke luftuar Gjergj Kastriotin dhe shqiptarėt. Kanė filluar tė ndjejnė se po iu vjen fundi. Madje po e provokojnė reaksionin.
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 12.12.2009, 11:42   8
Citim:
Teoria e Natali Klejer e fillesave tė nacionalizmit dhe kombit shqiptar nė gjysmėn e dytė tė shekullit XIX- njė mit i ri i vetėshkatėrrueshėm
Kastriot Myftaraj

Natalie Clayer, kinse duke bėrė dekonstruksionin e miteve (tė shpallura kėshtu prej saj) krijon njė mit tė ri, atė se kombi shqiptar nuk ekzistonte deri nė shekullin XIX dhe vetėm pas mesit tė shekullit XIX shfaqen fillesat e tij, si pasojė e fillesave tė nacionalizmit shqiptar.

Ėshtė interesante tė ndiqet mėnyra se si Clayer e krijon kėtė mit tė ri, se kėtu ka njė shembull se si njė aplikues i teorisė sė destruksionit tė mitit, ndjek rrugėn e kundėrt, atė tė konstruksionit tė mitit.

Nė librin e Clayer ēėshtja e krijimit tė nacionalizmit dhe tė kombit shqiptar nis tė trajtohet vėrtet nė pjesėn tė librit qė mban titullin: «Zhvillimi i shqiptarizmit nga Lufta e Krimesė nė Luftėn Greko-Turke: 1856-1896», ku hyrja e kėsaj pjese mban titullin kuptimplotė «Fillesat». Clayer shkruan pėr shqiptarėt nė kėtė periudhė:
“Nė krahun perėndimor tė Gadishullit, si dhe nė koloni tė ndryshme, ekuilibret etniko-fetare dhe sociopolitike ndryshonin shumė dhe kjo nė njė masė tė tillė saqė nuk mund tė flitet nė mėnyrė tė pėrgjithshme pėr ‘shqiptarė’. Kjo do tė ishte me tė vėrtetė njė fshirje e njė larmie shumė tė madhe tė kėtyre krahinave, si pėrsa i pėrket integrimit tė tyre nė rendin osman dhe strukturės sė tyre sociale, ashtu edhe ekuilibrave etnikė dhe fetarė. Do tė ishte po ashtu mosmarrje parasysh e diversitetit tė statuseve sociale dhe i sistemeve tė identifikimit qė rridhnin prej tyre”.1)
Pra, pėr Clayer, nė gjysmėn e dytė tė shekullit XIX, nuk ekzistonte jo mė kombi shqiptar, por as njė grup etnik, anėtarėt e tė cilit quheshin shqiptarė.

Pėr zonjėn Clayer-Popoviē ekzistonin vetėm shqipfolės, tė cilėt filluan tė pėrfshihen nė proceset e erės sė nacionalizmit tė influencuar nga fqinjėt. Ajo shkruan:
“Dinamikat tė cilat, qė prej fundit tė shekullit XVIII, prireshin drejt konstruktimit tė ‘kombeve’ nė juglindjen evropiane nuk mund tė mos preknin shqipfolėsit qė ishin nė kontakt me shoqėritė ku po lindnin kėto identitete tė reja kolektive- serbe, bullgare, por mbi tė gjitha greke dhe rumune. Kėtu ishte fjala mė tepėr pėr tė krishterėt ortodoksė”.2)
Pra, shqiptarėt del tė kenė qenė imitues, tė cilėt kanė krijuar njė surrogate-komb dhe njė surrogate-nacionalizėm.

Por nėse kishte njė bashkėsi gjuhėsore shqipfolėsisht, atėherė kjo do tė thoshte se kishte njė bashkėsi nacionale, do tė thotė njė komb. Ėshtė ēėshtje tjetėr se sa i zhvilluar ishte ky komb, por ama ai ekzistonte. Zonja Clayer-Popoviē nuk e shikon kombin shqiptar se ajo ėshtė e hipnotizuar nga Hobsbawm dhe i shikon gjėrat nga pikėpamja e tij. Ajo shkruan:
“Le tė marrim kriteret e tjera qė E. Hobsbawm i konsideron tė kenė qenė ngjizės protonacionalė: origjina e pėrbashkėt, feja dhe mbi tė gjitha ndėrgjegjia politike e pėrkatėsisė nė njė njėsi politike tė qėndrueshme”.3)
Kjo do tė thotė se kombi ekziston vetėm me krijimin e shtetit, i cili i kultivon qytetarit ndėrgjegjien kombėtare. Clayer, duke i parė gjėrat me syrin e Hobsbawm, shkruan:
“Kėtu mund t’ i drejtohemi edhe njė herė vėrejtjeve tė E. Hobsbawm kur ai arrin nė pėrfundimin se ndėrgjegjia etnike ka luajtur njė rol shumė tė dobėt nė lindjen e nacionalizmave moderne”.4)
Kėshtu i konvenon Hobsbawm nė zbatimin e teorisė sė tij tė destruksionit tė mitit tė kombit dhe tė nacionalizmit, dhe kėshtu i konvenon sigurisht edhe zonjės Clayer-Popoviē nė procesin e krijimit tė mitit detraktues antishqiptar.

Zonja Clayer-Popoviē mund t’ i drejtohet sa herė tė dojė Hobsbawm, por kjo nuk e ndryshon tė vėrtetėn se ndėrgjegja etnike ka qenė motorri i vėrtetė i nacionalizmit shqiptar, ashtu dhe si i ēdo nacionalizmi tjetėr, siē do tė tregoj mė tutje.

Clayer nuk mund t’ i kqyrė gjėrat qartė, ose mė saktė nuk dėshiron t’ i kqyrė gjėrat qartė, pėr shkak tė optikės sė zgjedhur prej saj, pėr tė cilėn shkruan:
“Pėrkrah ndryshimeve strukturore qė nė disa shtresa tė shoqėrisė i dhanė dorė shfaqjes sė njė identifikimi kombėtar, duheshin nxjerrė nė pah strategjitė individuale dhe kolektive qė pėrcaktuan pozicionimin e individėve pėrkundrejt njė kombi shqiptar nė formim e sipėr, duke iu pėrshtatur ndryshimeve tė kontekstit politik dhe shoqėror. Pėr kėtė kam zgjedhur tė analizoj sė pari zhvillimin e botimeve nacionaliste- dhe sidomos shtypit-, qė nė rastin shqiptar mund tė konsiderohen si treguesit e shtysave tė para nacionaliste”.5)
Merret vesh, duke qenė se ėshtė fjala pėr njė proces qė ndodhte nė njė shoqėri qė gjendej nė suazat e njė imperie despotike, siē qe shoqėria shqiptare e kohės, si dhe pėr emigracionin shqiptar nė vende tė cilat qenė nė njė masė ose nė njė tjetėr despotike, dhe me konflikt interesash nė raport me nacionalizmin shqiptar, optika qė ka zgjedhur zonja Clayer-Popoviē ėshtė ajo e njė prizmi qė i shfaq gjėrat tė deformuara, deri edhe tė tjetėrsuara.

Nacionalizmi shqiptar, edhe nė rrafshin nė tė cilin e gjurmon Clayer ishte, nė mėnyrė tė paevitueshme, nė njė masė apo nė njė tjetėr njė konspiracion. Kjo kuptohet edhe nga ajo qė thotė Clayer se:
“Nė kėtė mėnyrė u pėrqėndrova mbi ēėshtjen e rrjeteve tė natyrave tė ndryshme qė luajtėn rolin e tyre nė zhvillimin- jo domosdoshmėrisht linear- tė nacionalizmit shqiptar: rrjetet e aktivistėve, rrjetet e lexuesve dhe rrjetet e partizanėve qė u shfaqėn nė fazėn e fundit tė mobilizimit nė terren, kur shqiptarizmi nuk lidhej vetėm me shpėrndarjen e botimeve”.6)
Tė gjitha kėto rrjete qenė rrjete konspiratorėsh, kur vepronin nė trojet shqiptare, por kėshtu qenė, nė njė masė apo nė njė tjetėr edhe kur vepronin jashtė Imperisė Osmane, varėsisht nga vendi ku vepronin. Prandaj, ta hetosh lindjen e nacionalizmit shqiptar, nė optikėn e mėsipėrme, do tė thotė tė perceptosh shfaqjen e shtrembėruar tė realitetit. Por zonjės Clayer-Popoviē i konvenon kjo gjė pėr tė mbėshtetur tezėn e saj pėr identitetin shqiptar dhe nacionalizmin shqiptar. Ajo shkruan:
“Duhet tė nėnvizoj nė kėtė pikė se, duke shqyrtuar lidhjen mes kėtyre konstruksioneve dhe kėrkesave kulturore, sociale dhe politike-tė drejtpėrdrejta ose jo-termi «shqiptarizėm» m’ u duk mė i drejti, pėr tė pėrshkruar faktin e ndėrtimit nė sensin modern tė njė forme tė shqiptarisė. Nocioni i «nacionalizmit» ėshtė nė fakt shumė i ngushtė, sepse ėshtė shumė i lidhur, nė kuptimin qė njihet zakonisht, pas idesė sė kėrkesave pėr sovranitet politik, pėr autonomi ose pavarėsi. Pėrkundrazi, tė flasėsh pėr shqiptarizėm, i cili pėrmbledh tė gjitha tipet e konstruksionit tė njė shqiptarie qė lidhet me idenė e ekzistencės sė njė kombi shqiptar, ke mundėsinė tė marrėsh parasysh edhe konstruksionet hibride, shpesh herė tė harruara sepse janė tė fshehura pas ligjėrimit me idenė e ekzistencės sė njė kombi shqiptar, ke mundėsinė tė marrėsh parasysh edhe konstruksionet hibride, shpesh herė tė harruara sepse janė tė fshehura pas ligjėrimit dominues”.7)
Siē shihet, zonja Clayer, edhe pse deklaron nė titullin e librit se ajo do tė rrėfejė pėr fillimet e nacionalizmit shqiptar, kėtu bėn me dije se nuk preferon ta pėrdorė fjalėn «nacionalizėm».

Nga shpjegimi qė jep ajo nė paragrafin e cituar mė sipėr, kuptohet se kėtė gjė e bėn se nuk dėshiron qė edhe nė kėtė periudhė tė pranojė ekzistencėn e kombit shqiptar. Shqiptarizmin ajo e shikon si njė doktrinė asimiluese, qė kėrkonte tė bėnte asimilimin nacional tė grupimeve tė ndryshme tė njė shoqėrie heterogjene.

Kjo ėshtė njė gjė absurde se njė doktrinė tė tillė mund ta krijonte vetėm njė shtet pėr tė asimiluar grupet heterogjene nėn juridiksionin e tij, dhe jo veprimtarė privatė, tė cilėt vepronin pėrballė njė imperie despotike qė nuk e favorizonte kėtė veprimtari. Zonja Clayer-Popovic e shikon Shqiptarizmin si Jugosllavizmin, ēka nuk do tė kishte gjė tė keqe sikur ajo tė ishte konseguente.

Nė Ballkan, nė kohėn e rilindjeve nacionale, nė shekullin XIX, u krijuan paralelisht dy projekte tė kombndėrtimit qė synonin tė ndėrtonin shtetin-komb, mbi bazėn e njė nacioni (kombi) tė pėrbėrė nga popullsi qė flisnin dialekte tė sė njėjtės gjuhė, por qė dallonin nga fakti se kishin fe tė ndryshme, Ortodoksinė, Katolicizmin dhe Islamin.

Kėto dy projekte qenė Jugosllavizmi dhe Shqiptarizmi.

Kur flas pėr Jugosllavizmin kėtu e kam fjalėn pėr Jugosllavizmin e hershėm, i konceptuar si ide pėr ndėrtimin e njė kombi, ēka do tė tentohej qė tė realizohej mė vonė, se Jugosllavizmi federal, multinacional, i konstituuar mė pas, ėshtė vetėm rezultat i dėshtimit tė Jugosllavizmit si ide kombndėrtuese.

Projekti nacional me emrin «Jugosllavizėm», i pėrpunuar nė gjysmėn e dytė tė shekullit XIX, nė kohėn e zenithit tė nacionalizmit shekullar, synonte t’ i bashkonte sllavėt e jugut, nė njė bashkėsi nacionale, tė bazuar tek gjaku dhe gjuha e pėrbashkėt, duke kapėrcyer ndarjet qė sillte feja, e cila i ndante nė ortodoksė, katolikė dhe muslimanė.

Shqiptarizmi, ose ideja nacionale shqiptare u krijua sipas tė njėjtit koncept si Jugosllavizmi i shekullit XIX, konceptuar si ide nacionale. Nė fakt, problemi i ideuesve tė Rilindjes Kombėtare Shqiptare, pra tė pėrpunuesve tė Shqiptarizmit ishte i njėjtė me problemin e pėrpunuesve tė Jugosllavizmit.

Nėse bėhej fjalė pėr Rilindje Kombėtare, nga vetė fjala, duhej qė idea nacionale tė ishte Arbėrizmi, ndryshe Albanizmi, duke u rikthyer tek bashkėsia nacionale dhe tradita shtetėrore qė lindi dhe u zhvillua para okupimit osman, sidomos nė kohėn e Skėnderbeut.

Por, si rezultat i okupimit osman, pjesa mė e madhe e arbėrve (albanėve) u kthyen me dhunė nė fenė islame. Kjo fe nuk hyri nė shpirtin e shqiptarėve, por derisa feja islame ishte njė fe shtetėrore nė Perandorinė Osmane, ēdo ide nacionale qė do tė predikonte largimin nga ajo do tė konsiderohej si krim nga autoritetet osmane, madje njė krim qė ndėshkohej me vdekje.

Nėse ai qė i propagandonte njė muslimani idenė nacionale, dhe ky i fundit kur e pranonte, dėnoheshin tė dy me burg, kur i propagandohej feja e krishterė dėnoheshin tė dy me vdekje. Pėr autoritetet osmane fjalėt “arbėr” dhe “alban” qenė baras me kristian.

Nė kėto rrethana ideuesit e Rilindjes Nacionale kėrkuan njė fjalė tė re pėr identitetin nacional. Prej kėtej adoptimi nga nacionalizmi i kohės i termave “Shqipėri” dhe “Shqiptar”, tė cilėt shiheshin si neutralė nga pikėpamja fetare.

Lėvizja nacionale shqiptare, domethėnė procesi i aktivizmit nacional rifilloi nė kohėn e Krizės Lindore tė viteve 1875-1881, kur banorėt e trevave tė sotme shqiptare u gjetėn nė njė situatė kur kėrcėnohej ekzistenca e tyre fizike si popull, pasi kishte filluar ndarja e zotėrimeve turke nė Ballkan.

Atėhere duke dashur tė distancohen nga turqit, elita e kohės u angazhua pėr tė ngjallur njė sentiment nacional midis banorėve tė zonave tė ndryshme qė deri atėhere identifikoheshin zyrtarisht pėrveēse si osmanė edhe si (turq) muslimanė, (latin) katolikė, (grekė)ortodoksė.

Pėr kėtė qėllim u pėrpunua idea e Shqiptarizmit, si ide-bosht pėr identitetin nacional dhe premisė pėr shtetformimin e ardhshėm. Elita nacionaliste e kohės adoptoi emrat “Shqipėri” dhe “Shqiptar”, tė cilat nė tė shkuarėn duhet tė kenė qenė nė pėrdorim paralelisht me emėrtimet “Arbėri” dhe “Arbėr”, respektivisht “Albani” dhe “alban”.

Duke qenė se tė huajt donin t’ i manipolonin shqiptarėt me instrumenta religjioze, njė nga pėrpunuesit e Shqiptarizmit, Pashko Vaso, luajti kartėn e laicizimit tė Shqiptarizmit, duke dashur tė shfrytėzojė ndjenjėn e dobėt fetare qė ekzistonte tek shqiptarėt, pėr shkak tė rrethanave nė tė cilat ata qenė gjendur nė shekujt e okupimit osman. Kjo ishte formula e famshme:

Mos shikjoni kisha e xhamia,
Feja e shqiptarit asht shqyptaria!

Clayer e komenton kėshtu kėtė aspekt tė Shqiptarizmit:
“Nė fakt, nė pėrpjekjet e tyre legjitimuese karshi botės sė jashtme, nė veēanti ndaj Fuqive tė Mėdha, nacionalistėt shqiptarė duhej tė mbronin idenė qė njė komb i pėrbėrė nė pjesėn mė tė madhe nga myslimanė kishte tė drejtėn tė qėndronte nė Evropė, tė themelonte aty shtetin e vet dhe tė mos shtrėngohej tė emigronte drejt Anadollit siē kishin bėrė shumė myslimanė mė parė. Pėr tė legjitimuar njė kėrkesė tė tillė u pėrdorėn shumė metoda. Nga njėra anė, nacionalistėt shqiptarė kanė nėnvizuar shpesh origjinėn pellazgjike tė shqiptarėve, duke i bėrė ata ‘kombin mė tė vjetėr nė Evropė’. Nga ana tjetėr ata u pėrpoqėn tė ndėrtonin njė dallim tė qartė midis shqiptarėve dhe turqve, tė shoqėruar me lloje tė tjera kundėrshtish: evropian-aziatik, i qytetėruar/barbar, i shtypur/shtypės. Nėse ikja e turqve ishte e ‘legjitimuar’, sipas arsyetimeve tė tyre, vetė shqiptarėt nuk mund tė dėboheshin nga toka e Evropės, banorė tė parė tė sė cilės ata kishin qenė, pėrpara grekėve, sllavėve dhe kombeve perėndimore. Megjithatė, identifikimi fetar i shumicės sė shqiptarėve me islamin e bėnte tė vėshtirė pranimin e kėtij dallimi. Duhej pra, qė dallimi tė ndėrtohej nė kėtė rrafsh. Po si? Duke sendėrtuar imazhin e njė islami sipėrfaqėsor, ose tė njė islami specifik tė shqiptarėve, pėr tė kundėrshtuar njė islam turk ‘fanatik’ dhe «despotik», ashtu siē e kėrkonte vizioni eurocentrik. Myslimanėt shqiptarė u paraqitėn sistematikisht sit ė islamizuar vetėm nė sipėrfaqe, si kripto tė krishterėt ose si bektashinjtė. Islami i tarikatit heterodoks tė bektashinjve u ngrit nė fakt si antitezė e islamit ‘fanatik’ dhe ‘despotik’; fjala ishte pėr njė islam ‘tolerant’ dhe ‘liberal’, i afėrt me krishterimin, me njė fjalė, njė islam i pėrshtatshėm pėr Evropėn, qė do t’ u jepte tė drejtė shqiptarėve tė qėndronin nė Gadishullin Ballkanik”.8)
Por a nuk tregoi koha se ishte pikėrisht kėshtu. Nė Shqipėri shteti laik dhe politika laike nė pėrgjithėsi, u mundėsuan qė nga viti 1912 dhe deri mė sot, pėr shkak se feja islame, qė nuk e njeh ndarjen e fesė nga shteti, nuk kishte zėnė rrėnjė tek shumėsia e shqiptarėve tė konvertuar me dhunė nė kėtė fe gjatė okupimit turk.

Ky ėshtė njė fakt qė duhet konsideruar kur kqyret shtetformimi dhe politika shqiptare qė nga ajo kohė dhe deri mė sot. Vėrtet shqiptarėt e islamizuar nė kohėn osmane nuk u rikthyen nė fenė e tė parėve atė kristiane, por kjo erdhi mė tepėr nga mungesa e njė angazhimi serioz tė misionarėve perėndimorė pėr ta bėrė kėtė gjė.

Edhe vetė rebelimi islamik i vitit 1914 mund tė shihet si njė provė se restaurimin e regjimit tė vjetėr osman nuk e donte shumėsia e popullsisė, por vetėm njė minorancė fanatikėsh tė dhunshėm qė iu imponuan shumėsisė me forcė.

Nė historinė e shtetit shqiptar, faktori kryesor qė ka mundėsuar prevalimin e laicizmit nuk kanė qenė popullsitė kristiane, katolike dhe ortodokse, por popullsia muslimane me origjinė nga tė konvertuarit nė kohėn osmane. Nė rast se kjo popullsi do tė kishte bėrė politikė mbi bazė fetare, atėhere shteti shqiptar do tė ishte shpėrbėrė me kohė.

Tė shumtė qenė ata qė e panė me skepticizėm formulėn e Vasės.

Fan Noli nė fillim ishte shumė skeptik pėr suksesin e idesė sė Shqiptarizmit, edhe pėr faktin se klerikėt e huaj nė Shqipėri, tė tė gjitha besimeve fetare u bashkuan nė njė luftė tė ashpėr kundėr idesė sė Shqiptarizmit, identitetit nacional qė kapėrcente dasitė fetare.


Pėr kėtė Noli do tė shkruante nė 27 mars 1908 tek gazeta “Kombi”, Boston :
“Natyrisht qė koha rrėfeu se kėta patriotė qenė si njerėz qė bėrtisnin nė shkretėtirė... Pastaj perėndia e re qė u proklamua ish e panjohur ne populli, e harruar, e varrosur. Krerėt fetarė e ēkishėruan dhe populli i varfėr largohej prej saj si me eksorkismė kur i dėgjonte emrin. Dhe u provua qė kjo methudė, nė vent dermani pruri njė tjatėr largim, se emri ‘shqiptar’ arriu nė kėtė kohė tė lumtur tė rrėfenjė njė njeri pa fe, qė ka vrarė perėndinė, qė ka shkelur zakonet e stėrgjyshėrve, qė ka dalė jashte kanunit tė Lek Dukagjinit, ‘farmason’ qė thėthin gjak njeriu”.9)
Por Fan Noli, nė kohėn kur shkruante kėto rreshta nuk kishte jetuar asnjė ditė nė Shqipėri, koha tregoi se ai e kishte gabim.

Jugosllavizmi u shkatėrrua, shqiptarizmi mbijetoi. Zbatimi nga shteti i formulave tė Jugosllavizmit dhe Shqiptarizmit filloi paralelisht nė vitin 1920, nė Shqipėri dhe Mbretėrinė Serbo-Kroato-Sllovene. Ndėrtuesit e monarkisė sllavojugore u munduan ta zbatojnė seriozisht kėtė projekt pas Luftės sė Parė Botėrore, kur me Kushtetutėn e Vidovdanit tė Mbretėrisė Serbo-Kroato-Sllovene shpallej ekzistenca e kombit jugosllav tė pėrbėrė nga tre fise.

Ky projekt dėshtoi kur pas konflikteve tė brendshme mes “fiseve” qė pėrbėnin “kombin” Mbreti pezulloi Kushtetutėn dhe vendosi njė diktaturė mbretėrore.

Ironikisht, nė kohėn kur praktikisht u shpall dėshtimi i kėtij projekti, vendi mori emrin “Jugosllavi”.

Pėrpjekja mė serioze pėr krijimin e kombit jugosllav u bė nė kohėn e Jugosllavisė komuniste, nė vitet 1948-1974. Tito, pas prishjes me Stalinin nė atė vit, e rimori seriozisht projektin e vjetėr pėr krijimin e kombit jugosllav, pėr shkak se donte t’ i tregonte botės se ai mund tė bėnte dhe mė tepėr se Stalini, i cili nuk kishte tentuar qė tė krijonte njė komb sovjetik.

Nė Jugosllavi u krijua dhe njė gjuhė e pėrbashkėt, ajo serbo-kroate dhe u stimulua marrja e identitetit nacional jugosllav nga qytetarėt, nė vend tė nacionalitetit tradicional. Tito hoqi dorė nga ky eksperiment pėr tė krijuar njė komb tė ri, nė vitin 1974, me ndryshimet kushtetuese tė kėtij viti, edhe pse jugosllavizmi si identitet nacional vazhdoi tė stimulohej pėr inerci, me rezultate minimale.

Qė kur u shpall pėr herė tė dytė dėshtimi i zbatimit tė projektit tė kombit jugosllav, nė 1974, u shėnua dhe fati i Jugosllavisė si shtet, e cila ekzistoi pėr inerci deri nė 1991.

Shteti shqiptar, i ndėrtuar mbi bazėn e Shqiptarizmit, u vu disa herė nė provė, se vendet fqinje, tė cilat donin t’ i ndanin mes tyre territoret e banuara nga shqiptarėt, Serbia, Greqia, Mali i Zi dhe Bullgaria, e quajtėn Shqiptarizmin njė sajesė absurde dhe nuk e njihnin atė, duke i quajtur shqiptarėt muslimanė si turq.

Kur vendet fqinje e fituan Luftėn e Parė Ballkanike ato qenė tė vendosura qė territoret shqiptare t’ i ndanin si trashėgimi osmane qė ato e fituan si plaēkė lufte. Sa pėr shqiptarėt, synonin qė t’ i zhduknin duke vrarė sa mė shumė prej tyre, ndėrsa ata qė mbeteshin duke i dėbuar nė Turqi, kur tė qenė rrethanat e favorshme.

Prandaj vendet fqinje dhe fuqitė e mėdha i pėrplasėn sa herė qė mundėn pllakat tektonike fetare dhe regjionale, nga tė cilėt pėrbėhej kombi shqiptar, qė nga ato muslimanė-ortodoksė-katolikė, nė ato toskė-gegė.

Por megjithatė shteti shqiptar mbijetoi, dhe kjo ndodhi se kombi shqiptar i mbijetoi sfidės. Nė rast se kombi shqiptar nuk do ta kishte pėrballuar kėtė sfidė, shteti shqiptar nuk do tė kishte mbijetuar, sė paku jo si njė shtet unitar, por do tė ishte federalizuar, si Bosnjė-Herzegovina.


Historinė mund ta shikojmė nga pikėpamja e atyre gjėrave qė kanė ndodhur, por jo mė pak e rėndėsishme ėshtė ta shohim nga pikėpamja e gjėrave qė nuk kanė ndodhur.

Nga kjo pikėpamje ėshtė kuptimplotė fakti se derisa Shqipėria, e krijuar mbi bazėn e Shqiptarizmit mbijetoi si shtet pavarėsisht dasive fetare, Jugosllavia u shpėrbė.

Shpėrbėrja e Jugosllavisė si shtet nė fakt nuk ishte gjė tjetėr veē rezultati i pritshėm i dėshtimit tė projektit tė nacionit (kombit) jugosllav, i cili u tentua qė tė krijohet si nė kohėn e Jugosllavisė mbretėrore tė pas Luftės sė Parė Botėrore, ashtu dhe nė Jugosllavinė komuniste tė pas Luftės sė Dytė Botėrore.

Nė vazhdim tė studimit tė saj, Clayer e margjinalizon Lidhjen e Prizrenit pėr shkak se ajo prish skemėn e saj tė krijimit tė nacionalizmit dhe kombit shqiptar. Ajo shkruan nė libėr:
“Viti 1878 pėrkon me formimin e sė famshmes «Lidhja e Prizrenit» njė ngjarje kjo e konsideruar me tė drejtė si shfaqja e parė publike e nacionalizmit shqiptar. Por, ajo ndonjėherė ėshtė paraqitur nė mėnyrė shumė tė mitizuar si mbledhja e parė e shqiptarėve tė krahinave tė ndryshme, madje e delegatėve qė pėrfaqėsonin tė gjithė shqiptarėt, e tė gjitha krahinave dhe tė gjitha besimeve. Po ashtu, ‘Lidhja’, e cila vazhdoi deri nė vitin 1881, ėshtė paraqitur gjithmonė nė njė dritė mitizuese edhe si qeveria e parė shqiptare nė epokėn moderne”.10)
Kjo ėshtė njė kqyrje e kėsaj ngjarjeje historike nga pikėpamja tendencioze e dekonstruksionit tė mitit. Lidhja e Prizrenit duhet parė si njė shfaqje e nacionalizmit konspirativ shqiptar.

Drejtuesit e saj e gjetėn tė arsyeshme qė t’ i shfrytėzojnė sat ė jetė e mundur mė shumė institucionet osmane dhe tė mos e zbulojnė agjendėn e tyre. Kėshtu mund tė shpjegohen disa aspekte tė Lidhjes, si ai pėr tė cilin flet Clayer mė poshtė:
“Nė tė dy tekstet (kararname dhe talimat) tė nėnshkruar nga pėrfaqėsuesit e sanxhakut tė Novipazarit, tė Kosovės, tė Maqedonisė (Tetovė dhe Dibėr) dhe tė Shqipėrisė sė Verilindjes (Mat dhe Lumė), qė themeluan Lidhjen e Prizrenit nė 18 qershor tė vitit 1878, nuk gjendet asnjė gjurmė e shqiptarizmit ose madje e shqiptarėsisė. Nga ana tjetėr, midis nėnshkruesve tė kėtyre teksteve, qė kishin tė bėnin vetėm me njė organizim dhe kordinim ushtarak, gjendeshin edhe myslimanė sllavofonė”.11)
Por Clayer nuk provon tė japė njė shpjegim pėr atė se pėrse Lidhja e Prizrenit, pasi u zhduk rreziku pėr tė cilin ishte krijuar, ai i coptimit tė trojeve shqiptare, vazhdoi tė ekzistonte, madje hyri nė konflikt tė armatosur me Portėn e Lartė dhe u shpėrbė nga njė ekspeditė ndėshkimore e ēuar nga qeveria osmane. Kjo zbulon agjendėn nacionaliste shqiptare tė Lidhjes sė Prizrenit.

Nė prill 1881, nė kohėn kur kishin filluar luftimet mes forcave tė Lidhjes dhe ekspeditės ndėshkimore turke, qeveria e shpallur e Lidhjes u ēoi kėtė njoftim kryeqyteteve europiane:

“Kur shqiptarėt panė se Dervish Pasha, duke pasur me vete njė forcė ushtarake tė madhe, u dėrgua kundėr Prizrenit, kryeqendrės sė Lidhjes tė tė gjithė shqiptarėve, atėherė ēdo i ri dhe i vjetėr rroku armėt dhe u vėrsul pėr nė Fushė-Kosovė, ku ndodheshin edhe mė tepėr se 15 mijė shqiptarė trima, tė cilėt vazhdojnė tė marrin gjithnjė pėrforcime tė reja”.12)
Fakt ėshtė se Lidhja e Prizrenit shpalli krijimin e njė qeverie shqiptare nė janar 1881, ēka nuk mund tė mos shikohet si njė veprim nacionalist shqiptar. Ėshtė ēėshtje tjetėr se sa kjo qeveri arriti tė funksiononte, pėr shkak tė rrethanave tė krijuara.

Qė Lidhja e Prizrenit ishte njė organizatė nacionaliste shqiptare, kjo kuptohet dhe nga raporti qė komandanti i ushtrisė osmane qė u ēua pėr tė shpėrbėrė Lidhjen, nė 1881, i ēon sulltanit nė atė kohė ku thotė pėr zhvillimet nė vend:
“Tė gjitha kėto bėnė qė Lidhja Shqiptare tė pėrhapej e tė shtrihej nė gjithė Gegėrinė dhe qė Komitetet e Lidhjes tė kryenin gjithandej veprime kryengritėse qė ishin nė kundėrshtim me dėshirat e qeverisė”.13)
Siē shihet, Dervish Pasha e quan Lidhjen e Prizrenit si Lidhje Shqiptare, e cila kishte shtrirė autoritetin e saj nė tė gjithė Gegėrinė, domethėnė nga Mitrovica nė Lumin Shkumbin.

Kjo nuk e dėmton karakterin nacional tė saj se edhe nė rastin e nacioneve (kombeve) tė tjera, madje tė mėdha, si nė rastin e gjermanėve, italianėve vihet re se lėvizja nacionale ėshtė mė e zhvilluar nė njė pjesė tė hapėsirės nacionale, e cila mė pas tėrheq edhe pjesėn tjetėr.

Nathalie Clayer pretendon se:
“Nė terren nuk kishte ndonjė koordinim tė vazhdueshėm midis komiteteve shqiptarė tė jugut, Shkodrės, Dibrės dhe Kosovės”.14)
Por ama bashkėpunim kishte. Dhe ēfarė pret zonja Clayer-Popoviē qė, qė kėto koordinime tė publikoheshin nė shtyp? Ishte taktika e elitės shqiptare qė drejtonte Lidhjen, qė pėr momentin Stambolli tė mos ngacmohej mė tepėr se ē’ duhej pėr tė mos tėrhequr ndėshkimin turk para se Lidhja tė ishte fuqizuar.

Kjo kuptohet kur nė vendimin e Lidhjes sė Toskėrisė, tė tubuar nė Janinė nė 24 korrik 1878, thuhet:

“Aty pak mė parė ishte menduar nga tė gjithė qė, pėr tė shqyrtuar masat e nevojshme e pėr tė pėrballuar ēdo rrezik, tė formohej nė Elbasan njė Lidhje e pėrbėrė nga njerėzit mė tė shquar tė dy krahinave (Toskėrisė dhe Gegėrisė), por prirja e qeverisė pėr tė menduar keq mbi rezultatet e bisedimeve tė Lidhjes pengoi zhvillimin e bisedimeve, qė do tė ēonin nė arritjen e qėllimit tė mbrojtjes sė atdheut”.15)

Kėtu krerėt e Lidhjes sė Toskėrisė e shikojnė atdheun si njė dhe tė pandarė, me Toskėri dhe Gegėri, por e gjejnė konvenuese taktikisht qė tė mos e shpallin para kohe aspiratėn e tyre tė pėrbashkėt.

Njė dėshmi shumė domethėnėse per kėtė na vjen nga procesverbali i gjyqit tė Nazif Frashėrit, kushriri i Abdyl Frashėrit dhe kordinatori i kėtij tė fundit me Lidhjen e Toskėrisė, nė kohen qė ishte nė Prizren (janar-prill 1881).

I nxjerrė para gjyqit ushtarak turk, nė qershor 1881, Nazif Frashėri dėshmoi pėr korrespondencėn qė pati me Abdyl Frashėrin nė kėtė periudhė. Sipas Nazif Frashėrit, nė njė letėr tė datės 10 mars 1881, Abdyl Frashėri, i shkruante nga Prizreni:
“Gegėria ishte gati t’i jepte ndihmė Toskėrisė lidhur me Greqinė…prandaj kėrkonte tė dinte nėse ishte ende e qėndrueshme Lidhja qė kishin bėrė toskėt”.16)
Kėtu fjala ėshtė pėr rrezikun qė u vinte viseve skajore tė Shqipėrisė sė Jugut nga Greqia, e cila kėrkonte t’ i aneksonte.

Nėse do tė kėrkohet mė tepėr nė arkivat osmane sigurisht qė do tė gjenden shumė dokumente tė tjera qė provojnė se Lidhja e Prizrenit ishte njė organizatė nacionaliste gjithėshqiptare, ēka provohet dhe nga fakti se ishte Abdyl Frashėri, kryetari i Lidhjes sė Toskėrisė, i cili shkoi nė Prizren.

Clayer nuk ka parapėlqyer tė bėjė kėrkime nė kėtė sens nė arkivat osmane.

Lidhja e Prizrenit provon se kombi shqiptar tashmė ekzistonte nė 1878 dhe nėse lėvizja nacionale shqiptare e kohės do tė kishte pasur mbėshtetjen konsistente e njė fuqie tė madhe, me siguri qė shteti nacional shqiptar do tė ishte krijuar qė nė atė kohė, pėr pezmin e madh tė zonjės Clayer-Popoviē.


(fragment nga libri: “Terrorizmi historiografik”, Shtėpia botuese “Plejad”, Tiranė 2009)


Shėnime:

1) Nathalie Clayer: «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», Botime «Pėrpjekja», Tiranė 2009, f. 133
2) po atje: f. 164-165
3) po atje: f. 23
4) po atje: f. 24
5) po atje: f. 15-16
6) po atje: f. 16
7) po atje: f. 16-17
8) po atje: f. 641
9) Fan S. Noli, «Vepra», Akademia e Shkencave e RPSSH, Tiranė 1988, vol. II. f. 147
10) Nathalie Clayer: «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», Botime «Pėrpjekja», Tiranė 2009, f. 10
11) po atje: f. 229-230
12) «Akte tė Rilindjes Kombėtare: 1878-1912», Instituti i Historisė, Tiranė 1978, f. 121
13) «Lidhja Shqiptare e Prizrenit nė dokumentet osmane: 1878-1881», Instituti i Historisė, Tiranė 1978, f. 145
14) Nathalie Clayer: «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», Botime «Pėrpjekja», Tiranė 2009, f. 231
15) «Akte tė Rilindjes Kombėtare Shqiptare: 1878-1881», Instituti i Historisė, Tiranė 1878, f. 59-60
16) «Lidhja Shqiptare e Prizrenit nė dokumentet osmane: 1878-1881», Instituti i Historisė, Tiranė 1978, f. 214



Vijon


http://www.sot.com.al/index.php?opti...ticle&id=19341
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 15.12.2009, 11:48   9
Citim:
Natali Klejer nuk i ka shfrytėzuar arkivat britanike se ato rrėzojnė teorinė e saj
Kastriot Myftaraj

Britania e Madhe nė atė kohė kishte njė ide pėr tė krijuar njė shtet shqiptar, qė tė pėrfshinte tė gjitha trojet shqiptare, nė mėnyrė qė ai tė ishte njė barrierė ndaj avancimit rus drejt Mesdheut.

Nė korrik 1880, nė kohėn qė Lidhja e Prizrenit ende ekzistonte, ambasadori britanik nė Stamboll, George Goschen, nė njė raport qė i bėnte ministrit tė jashtėm britanik Granville, i paraqiste dhe projektin qė me rastin e reformave qė po bėnte Komisioni i Fuqive tė Mėdha pėr reformat nė Rumelinė Lindore (Bullgaria Jugore), tė ndėrmerrej diēka e ngjashme dhe nė Shqipėri, duke u krijuar njė vilajet shqiptar autonom, qė do tė pėrfshinte gjithė trojet shqiptare.

Ambasadori Goschen e bėn tė qartė se kjo do tė ishte pikėnisja e njė shteti tė pavarur shqiptar, i cili do tė kryente njė rol nė gjeopolitikėn britanike nėse Imperia Osmane do tė dėbohej nga Ballkani.

Ambasadori Goschen ishte njė njohės shumė i mirė i Imperisė Osmane dhe i Turqisė Europiane nė veēanti. Ai nuk do ta bėnte kėtė propozim nė rast se nuk do tė ishte i bindur se ekzistonte kombi shqiptar, ēka ishte parakushti qė shteti i krijuar tė konsolidohej dhe tė bėnte funksionin qė i ngarkohej nė gjeopolitikėn britanike. Ambasadori Goschen shkruan nė raport pėr kėtė ēėshtje:
“Konsiderata tė njėjta mė ēojnė te pėrfundimi, tė cilin marr guximin t’ ia paraqes zotėrisė suaj, se kombėsia shqiptare ėshtė njė element qė nuk mund tė mos pėrfillet nė kombinimet politike nė tė ardhmen.

Pėrkundrazi unė besoj se ajo mund tė shfrytėzohet me shumė dobi pėr interesin e pėrgjithshėm, dhe nė lidhje me kėtė unė do tė shprehja keqardhjen pėr ēdo masė tė pjesshme qė mund tė pengojė krijimin e njė province tė madhe shqiptare.

Nė qoftė se krijimi i njė province tė tillė tani ėshtė i parakohshėm, ose i pamundur unė do tė pėrjashtoja ēdo masė qė do ta bėnte kėtė pamundėsi tė pėrhershme, ose tė paktėn do tė krijonte vėshtirėsi nė tė ardhmen.

Unė do tė rekomandoja qė tė paktėn mundėsia e formimit tė njė province tė bashkuar shqiptare tė mbahet pėrherė parasysh. Sipas mendimit tim njė nga pėrfitimet politike qė rrjedhin nga njė plan i tillė ėshtė se ai do tė lehtėsojė zgjidhjen e ardhme tė ēėshtjes lindore nė Evropė, duke mbuluar njė pjesė tjetėr tė madhe tė territorit qė ėshtė ende nėn sundimin turk me njė organizatė qė mund tė shkėputet lehtė nga Porta e Lartė.

Sa herė qė paraqitet ēėshtja e shembjes sė sundimit turk, del pyetja e vėshtirė me se ai do tė zėvendėsohet. Cila fuqi e madhe do tė ndėrhyjė? Kujt mund t’ i caktohet pa rrezik provinca qė i mbetet ende Turqisė nė Evropė. Mua mė duket se kjo vėshtirėsi po imponohet pėrherė e mė shumė”
.1)
Ajo qė ėshtė veēanėrisht interesante, edhe diplomati i lartė britanik e gjen konvenuese qė nacionalizmi shqiptar tė ruajė trajtėn e njė konspiracioni brenda institucioneve osmane, ēka duket qartė kur ai thotė se duhet njė organizatė e cila nė momentin oportun mund tė shkėpusė lehtė vendin nga Imperia Osmane.

Ėshtė e qartė se pėrse zonja Clayer-Popoviē nuk ka preferuar arkivat britanike. Ambasadori Goschen vazhdon me arsyetimin e tij pėr tė mbėshtetur krijimin e njė shteti shqiptar:
“Nė qoftė se arsyetimi i mėsipėrm ėshtė i drejtė, zotėria juaj do tė shohė menjėherė se do tė sigurohet edhe njė pėrfitim tjetėr. Po tė formohet njė Shqipėri e fortė, preteksti pėr pushtimin e saj nga njė fuqi e huaj nė rastin e shthurjes sė Perandorisė Osmane do tė dobėsohej shumė.

Njė Shqipėri e bashkuar do tė bllokonte hyrjet qė mbeten nga veriu dhe Gadishulli i Ballkanit do tė mbetej nė duart dhe nėn sundimin e racave qė e banojnė atė tani”
.2)
Goschen, kur flet pėr fuqi tė huaj qė duhet frenuar, e ka fjalėn pėr Rusinė, por jo vetėm. Ai, pas tė gjitha gjasave e ka fjalėn edhe pėr Austro-Hungarinė, afrimi i sė cilės me Gjermaninė kishte filluar ta shqetėsonte Britaninė e Madhe, e cila deri mė atėherė e kishte parė ekzistencėn e Austro-Hungarisė si kusht sine qua non pėr ekuilibrin europian tė forcės.

Ambasadori Goschen nė fund tė raportit tė vet flet edhe pėr pararendėsit e ideve tė zonjės Player-Popoviē, kur shkruan:
“E kuptoj se mund tė shprehet edhe mendimi se shqiptarėt duhen ndarė meqė janė njė racė e vėshtirė pėr t’ u administruar; tė ndahen ata tė veriut nga ata tė jugut dhe tė bėhen pėrpjekje mė fort pėr t’ i shtuar se sa pėr t’ i sheshuar dallimet qė ekzistojnė ndėrmjet tyre; por njė mendim i tillė do tė ishte krejt nė kundėrshtim me sa mora guximin tė parashtroj”.3)
Kėto rreshta duket sikur janė shkruar pėr zonjėn Clayer-Popoviē!

Nga kjo kuptohet se edhe nė atė kohė kishte njerėz nė kancelaritė e fuqive tė mėdha, tė cilėt bėnin atė punė qė bėn sot zonja Clayer-Popoviē.

Kjo zonjė, i ka tė gjitha arsyet t’ u rrijė larg akrivave britanike, se atje zbulohet e vėrteta e punės sė saj.


Metoda e Nathalie Clayer e destruksionit tė mitit, bėhet krejt kompromentuese pėr tė si shkencėtare, kur ajo shkruan pėr dallimin toskė-gegė, pėr tė cilin thotė:
“Pėr shkak tė kėtij heterogjeniteti rajonal dallimet ndėrshqiptare geg/tosk u ndėrtuan (ose u rindėrtuan) nė lidhje me konstruksionin kombėtar. Nėse imazhi i «shqiptarit tė veriut» mbetej ai i shqiptarit tė lirė, tė panėnshtruar, nėpėr male, pak nga pak po pėrvijohej edhe njė imazh tjetėr: ai i njė shqiptari tė pakulturė dhe i lidhur pas fesė mė shumė se sa pas kombit.

Meqenėse tė dy grupet e dialekteve shfaqeshin nė botimet nė gjuhėn shqipe, dallimi gegi tosk do tė pėrkufizohej tani e tutje nė terma linguistikė. Por ato pėrkufizoheshin gjithashtu edhe nė lidhje me nivelin e kulturės, tė ndėrgjegjes kombėtare dhe tė lidhjes pas fesė. Bashkimi kombėtar qė duhej tė arrihej nuk ishte vetėm midis myslimanėve dhe tė krishterėve, por edhe midis ‘gegėve’ dhe ‘toskėve”
.4)
Ėshtė e vėrtetė qė nė ekziston dallimi historik toskė-gegė ndėr shqiptarėt, por kur trajtohet ai nė njė libėr akademik nuk mund tė operohet nė terma spekuluese tė gazetarisė ose tė eseistikės. Ėshtė njė metodė e pranueshme qė nė gazetari, ose nė libra tė llojit tė esesė tė bėhen hiperbolizime funksionale, duke aplikuar atė qė njihet si teoria e lojrave dhe qė kėrkon t’ i bėjė palėt bashkėpunuese pėr shkak se nėse marrėdhėniet e tyre bėhen zero-sum-game, tė dy palėt do tė humbin.

Njė metodė tė ngjashme kam pėrdorur edhe unė nė artikuj dhe libra, duke dashur tė tregoj rrezikun qė vjen nga elita tė papėrgjegjshme qė duan tė instrumentalizojnė marrėdhėniet toskė-gegė, si dhe ato religjioze ndėrshqiptare. Por ndryshojnė gjėrat kur shkruhet njė libėr akademik, nė tė cilin nuk mund tė tolerohet ky relativizėm metodologjik, tė cilin ia lejon vetes Clayer.

Dallimi toskė gegė nuk ėshtė mė i madh se ai qė ekziston mes italianėve tė veriut dhe atyre tė jugut, apo gjermanėve tė lindjes dhe atyre tė perėndimit, pėr tė pėrmendur vetėm kėto raste.

Nė rast se dallimi toskė-gegė do tė kishte qenė mė i madh, atėherė shteti shqiptar do tė ishte shpėrbėrė, ose sė paku do tė ishte federalizuar. Zonja Clayer-Popoviē bėhet shumė e dyshimtė kur riciklon mite detraktuese pėr shqiptarėt, si nė rastin kur thotė:
“Shqiptari geg ishte njė shqiptar i pakultivuar dhe i lidhur pas fesė mė tepėr se pas kombit”.5)
Nė rast se do tė ishte kėshtu, Dervish Pasha nuk do tė shkruante nė raportin e vet pėr gjendjen nė Shqipėri tė vitit 1881, tė cilin e kam pėrmendur mė lart se:
“Nė anėt e Toskėrisė ēėshtja qė ka marrė karakter mė shqetėsues ėshtė ajo e veprimtarisė sė banditėve, qė ėshtė thjesht njė veprimtari kusarie”.6)
Siē shihet, autoritetet osmane kishin njė pikėpamje tė kundėrt me atė tė zonjės Clayer-Popoviē dhe pikėpamja e tyre duhet marrė si mė e besueshme, sepse ata, pėr arsye tė kuptueshme, i ndiqnin me vėmendje tė posaēme zhvillimet nė trojet shqiptare.

Nathalie Clayer, pasi eliminon nga historia Lidhjen Shqiptare tė Prizrenit, bėn tė ditur se vetėm nė dekadėn e fundit tė shekullit XIX, disa njerėz nė ato qė sot janė Shqipėria, Kosova dhe trojet shqiptare nė Maqedoni, fituan vetėdije kombėtare shqiptare. Ajo shkruan:
“Me pėrpjekjet pėr mobilizim tė ndėrmarra nga veprimtarėt e shqiptarizmit, duke filluar nga mesi i viteve 1890, ideja e ekzistencės sė njė kombi shqiptar, u pėrhap mes individėsh qė jetonin nė pjesėn perėndimore tė zotėrimeve osmane ose qė ishin me origjinė prej andej dhe kjo siē e pamė, erdhi nė forma tė ndryshme”.7)
Vini re mėnyrėn e pėrzgjedhjes sė fjalėve nga zonja Clayer-Popoviē. Ajo thotė «individė» dhe jo grupe tė popullsisė.

Ajo nuk thotė «Shqipėri», apo troje tė banuara nga shqipfolės, por nė «pjesėn perėndimore tė zotėrimeve osmane».

Zonja Clayer-Popoviē ėshtė me tė vėrtetė konseguente nė mohimin e kombit shqiptar dhe tė Shqipėrisė, si nocion etnik dhe gjeografik.

Zonja Clayer-Popoviē nuk e suporton dot faktin qė nė kėtė periudhė ka dalė njė manifest i nacionalizmit shqiptar, siē ėshtė libri i Sami Frashėrit «Shqipėria ē’ ka qenė, ē’ ėshtė dhe ēdo tė bėhet».

Komenti i saj pėr librin e Sami Frashėrit «Shqipėria ē’ ka qenė ē’ ėshtė dhe ēdo tė bėhet», i botuar pikėrisht nė kėtė kohė, ėshtė detraktues. Ajo shkruan:

“Kriteret e pėrmendura kėtu nuk pėrputhen me ato qė numėron Hobsbawm”.8)
Sami Frashėri paska pasė handicap-in e tė mos qenit Hobsbawmian!

Revolucioni Xhonturk ėshtė njė shembull i shfaqjes sė nacionalizmit shqiptar brenda institucioneve osmane dhe po kėshtu edhe periudha qė e pasoi atė deri nė vitin 1912.

Mund tė bėhet pyetja se pėrse edhe nė kėtė kohė krerėt e lėvizjes nacionale shqiptare nuk shpallnin krijimin e shtetit tė pavarur shqiptar, kur situate dukej e favorshme pėr ta, siē ndodhi gjatė kryengritjes sė pėrgjithshme tė vitit 1912.

Problemi ishte se kjo gjė nuk mund tė bėhej nėse shqiptarėt nuk kishin mbėshtetjen e njė fuqie tė madhe, madje njė fuqie vėrtet tė rėndėsishme mes fuqive tė mėdha.

Serbia, Greqia dhe Bullgaria u krijuan si shtete jo aq si pasojė e lėvizjes nacionale tė tyre, se nga mbėshtetja e fuqive tė mėdha. Nė vitet 1908-1912, asnjė fuqi e madhe nuk ishte e gatshme ta mbėshteste krijimin e shtetit shqiptar. Edhe Austro-Hungaria dhe Italia, tė cilat nė pikėpamje afatgjatė qenė tė interesuara pėr kėtė gjė, hezitonin t’ i nxitnin shqiptarėt qė ta bėnin imediatisht kėtė gjė, pėr shkak se u druheshin implikimeve qė do tė sillte ky zhvillim.

As Viena dhe as Roma nuk qenė tė gatshme qė tė pėrballeshin me reagimet e vendeve fqinje tė Shqipėrisė, tė cilėt nė rast tė shpalljes sė pavarėsisė sė Shqipėrisė, do tė ndėrhynin ushtarakisht pėr tė aneksuar territoret e rivendikuara. Kjo bėri qė edhe nė kėtė periudhė, nacionalizmi shqiptar tė mbetej nė thelb njė konspiracion brenda institucioneve osmane.

Zonjės Clayer-Popoviē i konvenon tė mos e perceptojė kėtė gjė, ashtu qė tė gjejė fakte pėr tė mbėshtetur tezėn e librit tė saj.

Zonja Clayer-Popoviē nė librin e vet ka krijuar njė mit tė ri detraktues pėr shqiptarėt, duke mohuar ekzistencėn e kombit shqiptar para krijimit tė shtetit shqiptar.

Teoria se kombi shqiptar nuk ishte krijuar para krijimit tė shtetit shqiptar, u ka konvenuar dhe u konvenon mjaft atyre qė kanė dashur ta coptojnė shtetin shqiptar, vendeve fqinje, Serbisė dhe Greqisė.

Qė prej krijimit tė shtetit shqiptar, vendet fqinje dhe tė tjera fuqi tė mėdha qė i mbėshtesnin ata shpesh kanė aktivizuar skema tė bazuara nė nxitjen e resentimenteve ndėrshqiptare, siē paralajmėronte ambasadori Goschen.

Si rezultat i aktivizimit tė njė skeme tė kombinimit tė politikės me fenė, shteti shqiptar u shpėrbė nė vitin 1914, nė prag tė Luftės sė Parė Botėrore, ende pa u bėrė Shqipėria fushbetejė e palėve ndėrluftuese.

Nė hapėsirėn midis lumit Mat nė veri dhe njė vije qė shkonte nga Vlora nė Prespė nė jug, u krijua praktikisht njė emirat islamik nėn flamurin me gjysmėhėnė. Nė jug tė kėsaj vije u krijua njė formacion shtetėror autonom i ashtuquajtur i Vorio-Epirit, nėn njė flamur tė inventuar me kryq, qė shprehte identitetin fetar ortodoks tė kėtij shteti. Nė veri tė lumit Mat, formacioni administrative mė i spikatur qe ai tradicional i Mirditės qė u mundua tė tėrhiqte nė orbitėn e vet gjithė malėsorėt katolikė tė Veriut, duke krijuar praktikisht njė feud katolik. Shteti u shpėrbė kėshtu nė kudhrėn dhe ēekanin e forcave politike tė fetarizuara, tė sponsoruara nga tė huajt.

Elita politike shqiptare qė e rikrijoi shtetin e ri shqiptar pas Luftės sė Parė Botėrore, u kujdes qė ta mbante fenė larg nga politika, duke evituar lėvizjet politike me konsituentė fetare, do tė thotė partitė me bazė fetare.

Rilindja e shtetit tė ri shqiptar si pasojė e njė lėvizjeje politike shekullare nuk u pėlqeu asfare shteteve fqinje Greqisė dhe Mbretėrisė Serbo-Kroato-Sllovene (kjo e fundit e angazhuar nė Shqipėri nėn influencėn e serbėve), tė cilat nuk e pranonin ekzistencėn e shtetit tė ri shqiptar, duke e quajtur atė si njė “Turqi tė re”, pasi shihnin t’ u hiqej kocka nga goja, do tė thotė ndarja dhe aneksimi i trojeve shqiptare.

Pėr kėtė arsye Greqia dhe Mbretėria Serbo-Kroato-Sllovene tentuan qė tė riaktivizojnė skemėn e politikės sė fetarizuar pėr tė nxitur njė luftė fetare nė Shqipėri, nė mėnyrė qė tė bėhej fakt i kryer shpėrbėrja e shtetit shqiptar dhe ato tė plotėsonin ambicjet e tyre territoriale.

Beogradi i nxiti krerėt katolikė, veēanėrisht nė Mirditė, tė cilėt qenė tė pakėnaqur ngase shikonin se shteti i ri shqiptar kontrollohej nga aristokracia e dikurshme osmane, pashėt dhe bejlerėt, qė tė ngrinin njė lėvizje irredentiste, duke kėrkuar shkėputjen nga shteti shqiptar. Kėshtu, u krijua e ashtuquajtura “Republika e Mirditės”.

Por, nė rast se kjo qe njė gjė atavike, po aq atavike qenė kėrkesat e malėsorėve katolikė qė kėrkonin tė ruhej sistemi i vjetėr i autonomisė fisnore, sipas tė cilit ata nuk jepnin taksa dhe ushtarė, ēka qe krejt e papranueshme pėr njė shtet modern. Serbia e pohoi implikimin e saj nė kėtė lėvizje, duke e mbrojtur publikisht lėvizjen e Mirditės nė Lidhjen e Kombeve.

“Republika e Mirditės” u financua dhe u pajis me armė nga serbėt, tė cilėt nė atė kohė mbanin ushtrinė e tyre brenda njė tė ashtuquajtur “vije strategjike” nė territorin shqiptar, e cila shkonte deri nė Lurė, fare pranė Oroshit, ku qe qendra e “Republikės sė Mirditės”.

“Republika e Mirditės” kaloi nė rebelim tė armatosur kundėr shtetit shqiptar, tė cilin e shpalli si njė “Turqi e re” qė shtypte katolikėt dhe ēoi njė pėrfaqėsues pranė Lidhjes sė Kombeve pėr tė kėrkuar njohjen si shtet i pavarur.

“Republika e Mirditės” qe njė thikė pas shpine pėr shtetin shqiptar, nė kohėn qė fuqitė e mėdha po diskutonin nė njė konferencė ambasadorėsh nė Paris nėse Shqipėrisė duhej qė t’ i jepej ose jo pavarėsia, pasi Shqipėria, qė nga viti 1913, sipas Traktatit tė Londrės tė kėtij viti me tė cilin fuqitė e mėdha rregulluan Ballkanin postosman, qe ende njė shtet autonom, nėn kujdestarinė kolektive tė fuqive tė mėdha.

Pėr fat tė mirė, elita e klerit katolik shqiptar, qė pėrbėnte dhe elitėn intelektuale katolike shqiptare tė kohės, e dėnoi kėtė rebelimin e Mirditės dhe kjo influencoi mė sė shumti qė skema me frymėzim serb se “Republika e Mirditės” qe kundėrvėnie e kristianėve ndaj muslimanėve, mos tė pranohej nė rrafsh ndėrkombėtar.


(fragment nga libri: “Terrorizmi historiografik”, Shtėpia botuese “Plejad”, Tiranė 2009)


Shėnime:

1) cituar sipas: Arben Puto: «Ēėshtja shqiptare nė aktet ndėrkombėtare tė periudhės sė imperializmit», pėrmbledhje dokumentesh, Shtėpia botuese «8 nėntori», Tiranė 1984, Vol. 1 f. 232-233
2) po atje: f. 233
3) po atje: f. 234
4) Nathalie Clayer: «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», Botime «Pėrpjekja», Tiranė 2009, f. 646
5) po atje: f. 423
6) «Lidhja Shqiptare e Prizrenit nė dokumentet osmane: 1878-1881», Instituti i Historisė, Tiranė 1978, f. 149
7) Nathalie Clayer: «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», Botime «Pėrpjekja», Tiranė 2009, f. 483
8) po atje: f. 405



http://www.sot.com.al/index.php?opti...ticle&id=19471
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 16.12.2009, 22:00   10
Citim:
Natali Klejer nuk i ka shfrytėzuar arkivat britanike se ato rrėzojnė teorinė e saj
Kastriot Myftaraj

Nė ndėrkohė edhe Greqia tentoi tė aktivizojė nė Jug tė Shqipėrisė njė skemė politiko-fetare kristiane ortodokse, nė kuadrin e projektit tė Vorio-Epirit.

Krerėt e tė ashtuquajturit shtet tė Vorio-Epirit tė krijuar para Luftės sė Parė Botėrore, u paraqitėn nė Konferencėn e Paqes nė Paris, ku me ndėrhyrjen e Greqisė, u dėgjuan njėlloj si pėrfaqėsuesit e shtetit shqiptar.

Krerėt e “Vorio-Epirit” deklaruan se duke qenė kristianė ortodoksė ata nuk mund tė jetonin nė njė shtet me shumėsi islamike dhe kėrkonin shkėputjen e territoreve tė tyre dhe bashkimin me Greqinė dhe nė pamundėsi njė status autonomie brenda shtetit shqiptar.

Por, Greqia nė atė kohė, pėr shkak se qe e angazhuar nė njė luftė tė dėshpėruar ne Turqinė nė Anadoll, nuk qe nė gjendje qė tė ngrinte njė lėvizje tė armatosur “vorio-epirote” nė Jug tė Shqipėrisė, ashtu siē po bėnte Serbia nė Veri dhe siē pati bėrė Greqia nė 1914.

Kėto skema serbe dhe greke dėshtuan sa falė faktit qė pjesa mė e madhe e katolikėve dhe ortodoksėve nuk i mbėshtetėn kėto lėvizje, aq edhe falė presionit qė i bėri Britania e Madhe dhe Italia Mbretėrisė Serbo-Kroato-Sllovene dhe Greqisė dhe falė mbėshtetjes qė kėto dy fuqi tė mėdha i dhanė Shqipėrisė nė Lidhjen e Kombeve.

Me dėshtimin e kėtyre dy skemave kaloi rreziku i shpėrbėrjes sė shtetit shqiptar dhe ky erdhi duke u stabilizuar gradualisht deri nė fillim tė Luftės sė Dytė Botėrore.

Qendrat qė kanė kėrkuar shkatėrrimin e shtetit shqiptar nė Athinė dhe nė Beograd, kanė pasur njė synim tė hershėm, qė tė bėjnė aleanca mes rrymave intelektuale shqiptare qė nxitin fetarizimin e politikės.

Kėtė tezė e ka artikuluar nė mendimin politik shqiptar Aurel Plasari. Aurel Plasari, nė njė artikull tė botuar nė ditoren «Korrieri», nė 2 prill 2005 dhe tė ribotuar nė 2 prill 2006, me titull «Ish-komunistėt nė Shėn Pjetėr», ku kritikon me tė madhe faktin qė nė funeralin e Papa Gjon Palit II, Shqipėria u pėrfaqėsua nga tre ish-komunistė, Nano, Moisiu dhe Berisha (Plasari bėn kėtu lojėn e Edi Ramės), shkruan pėr njė metodė djallėzore qė:
“mund tė dallohet e praktikuar edhe nė Shqipėri prej mjedisesh tė caktuara kinse politike; duke pėrdorur edhe mjetet e mundshme tė komunikimit masiv pėr tė vėnė nė jetė kėtė direktivė, mjediset nė fjalė kanė formuluar dendur shqetėsimet e tyre kombėtare jo vetėm pėr marrėdhėniet e mira mes Kishės Ortodokse dhe asaj Katolike nė Shqipėri, por edhe pėr bashkėpunimet kulturore-fetare-politike-etj., tė atyreve qė ata i cilėsojnė si intelektualė katolikė dhe intelektualė ortodoksė”.9)
Pra, Plasari kėrkon qė politika shqiptare tė devijojė nga linja historike e «Shqiptarisė», qė e pėrjashton fenė nga politika dhe qė lėvizjet politike tė ndėrtohen sipas linjave fetare, duke pasur njė lėvizje politike me ngjyrim ortodoks dhe njė lėvizje politike me ngjyrim katolik tė cilat tė bashkėpunojnė, duke qenė sigurisht, nėn vizionin e Plasarit, katolikėt nėn urdhrat e ortodoksėve.

Kjo do tė thotė qė katolikėt shqiptarė tė bėjnė lojėn politike tė Greqisė, nė njė lloj aleance me fantazmat politike tė sė shkuarės, tė Vorio-Epirit me Republikėn e Mirditės, ēka do tė shėrbente si njė katalizator pėr ta shpėrbėrė shtetin shqiptar, duke shkaktuar nė mėnyrė tė paevitueshme dhe ngritjen e njė lėvizjeje islamike tė llojit tė Haxhi Qamilit, qė edhe pse e vogėl, do tė qe aq e publicizuar nga mediat e huaja, sa pėr ta ēuar Shqipėrinė nė humnerė.

Kėtu dua tė them edhe njė herė se nuk kam asgjė me shqiptarėt e krishterė ortodoksė, apo me fenė e krishterė ortodokse. Kėtu duhet bėrė dallimi midis Krishtit dhe Janullatosit, midis krishterimit ortodoks dhe janullatizmit. Janullatizmi nuk ėshtė kristianizėm por helenizėm.

Unė kur kam qenė vitin e kaluar nė njė emision televiziv, sė bashku me klerikun e nderuar tė krishterė ortodoks antijanullatist, At Nikolla Marku, ia kam thėnė nė sy se kur ai tė jetė nė krye tė Kishės Ortodokse Autoqefale tė Shqipėrisė, siē e meriton, dhe siē do tė ndodhė njė ditė, do tė shkoj edhe unė tek ai tė pagėzohem nė fenė e krishterė prej tij. Unė jam antijanullatist dhe jo antiortodoks.

Pėr tė kuptuar se si ėshtė ndėrtuar dhe funksionon sistemi i manipulimit intelektual, le tė shohim se si, Artan Puto, pėrkthyesi dhe divulguesi i ideve tė zonjės Clayer-Popoviē shkruan nė ciklin e leksioneve qė pėrmenda mė lart:
“Nė kėtė pjesė tė leksionit do tė shohim se si ėshtė artikuluar koncepti i ‘kombit’ te shqiptarėt. Ky proces ėshtė njė pasqyrė edhe e ndikimeve ideologjiko-politike tė periudhės qė shkon nga gjysma e dytė tė shekullit XIX dhe vazhdon deri nė fillim tė atij tė XX. Ai ėshtė shprehje e qartė e pėrpjekjeve tė aktorėve dhe veprimtarėve tė parė tė shqiptarizmit pėr tė realizuar projektin e tyre, formimin e njė kombi shqiptar me gjuhėn dhe kulturėn pėrkatėse. Ideja qendrore ėshtė se kombin shqiptar nuk duhet ta shohim si njė tė dhėnė natyrore, atribut organik i popullsive qė kanė folur prej shekujsh tė njėjtėn gjuhė nė kėto treva, por si njė produkt i njė procesi tė vonshėm e tė ndėrlikuar historik. Ky proces duhet vendosur nė njė sfond mė tė pėrgjithshėm osman e ballkanik, ku njė rol shumė tė rėndėsishėm kanė luajtur intelektualėt shqiptarė tė ‘Lėvizjes Kombėtare Shqiptare’. Roli i tyre nuk duhet parė si ai i zgjuesve tė kombit shqiptar tė rėnė nė letargji. Nė tė kundėrt, roli i tyre ka qenė ai i krijuesit, i artikulimit dhe ndėrtimit tė ligjėrimit nacionalist shqiptar qė kishte nė qendėr tė tij ‘kombin shqiptar”.10)
Kėtu qartėsisht kemi idetė e zonjės Clayer-Popoviē tė divulguara nga ezoterika akademike nė njė nivel mė modest perceptimi. Tė njėjtėn gjė bėn Puto edhe nė paragrafin e mėposhtėm:
“Pėrse shqiptarėt pėrdorin fjalėn ‘komb’ dhe pėrse nocioni i tij ka ardhur gjithmonė duke u ‘fryrė e zgjeruar’? Kjo pyetje mund tė tingėllojė si e pakuptueshme, ose, nė rastin mė tė mirė, si diēka e tepėrt pėr tė shpjeguar atė qė duket sikur ka qenė gjithnjė mes nesh, pikėrisht ‘kombin shqiptar’. Siē e thamė edhe mė sipėr ‘kombi’ si kategori historike ėshtė njė produkt ideologjik i lėvizjeve kombėtare tė shekullit XIX. Kjo kategori historike do tė ndėrtohej mbi elemente qė ekzistojnė nė ‘terren’, tė tilla si, njė bashkėsi njerėzish qė kanė gjuhė tė pėrafėrt, qė jetojnė nė njė hapėsirė tė caktuar. Ajo nuk do tė krijohej vetvetiu, por nėpėrmjet propagandės dhe veprimtarisė letrare tė intelektualėve nacionalistė shqiptarė. Aksioni politik i atyre qė krijuan ‘kombin’ shqiptar do tė reflektohet edhe nė gjuhė. Qė ky aksion ka qenė i vonshėm na dėshmohet nga disa tė dhėna tė tjera.

Ndėr burimet kryesore janė gazetat nė gjuhėn shqipe tė fundshekullit XIX, kohė kur fillojnė tė intensifikohen diskutimet pėr krijimin e njė gjuhe letrare kombėtare. Kjo gjuhė kuptohej si mjet pėr tė ngjizur popullin shqiptar nė ‘komb’, i cili, pėrndryshe, ishte i pėrndarė nga ndjenjat krahinore e fetare. Nė gazetėn ‘Shqipėria’, qė botohej nė Bukuresht, nė listėn e fjalėve qė nuk kishin pėrhapje tė gjerė janė renditur ‘komp’, ‘kombiar’, apo edhe ‘kombėsi’. Qė fjala ‘komb’ dhe mbiemri qė rridhte prej saj ishin fjalė jo shumė tė pėrdorshme na e bėjnė tė ditur edhe diskutimet gjuhėsore nė faqet e revistės ‘Albania’ tė Faik Konicės. E marrim Faik Konicėn si shembull, se ai mė shumė se kushdo tjetėr ka dhėnė njė kontribut tė jashtėzakonshėm pėr krijimin e njė gjuhe letrare shqipe. Nė revistėn e tij ‘Albania’, qė doli nga viti 1897 deri nė 1909, Konica u kushtonte vėmendje tė posaēme problemeve gjuhėsore duke pėrfshirė kėtu probleme tė drejtshkrimit, gramatikės, neologjizmave, etj. Nė vitin 1901 ka njė diskutim midis tij dhe Lumo Skėndos lidhur me drejtshkrimin e mbiemrit ‘kombiar’ apo ‘kombėtar’. Fakti qė kėta dy veprimtarė tė Lėvizjes Kombėtare diskutojnė mėnyrėn sesi duhej shkruar kjo fjalė lė tė kuptosh se ajo nuk kishte ndonjė pėrdorim dhe shtrirje tė gjerė.

Por, jo vetėm kaq. Edhe vetė nocioni i “kombit” dukej se nuk ishte edhe aq i kuptueshėm pėr shqiptarėt, ose mė mirė tė themi nuk kuptohej nė atė mėnyrė si pėrfytyronin veprimtarėt nacionalistė shqiptarė tė asaj kohe. Nė njė nga numrat e vitit tė parė tė themelimit tė revistės ‘Albania’, botohet nga Skėndo Frashėri (nuk kemi mundur tė gjejmė se kujt i pėrket ky pseudonim) artikulli me titull ‘Fe ē’ėshtė, komp ē’ėshtė’. Autori pėrpiqet t’u shpjegojė lexuesve shqiptarė se janė vėllezėr prej gjaku dhe se feja ėshtė njė fenomen mė i vonshėm qė nuk mund t’i zhbėjė kėto lidhje vllaznie. Po tė njėjtėn gjė bėn vetė Faik Konica (kėsaj radhe me pseudonimin Shaqir Zabsunasi) me njė artikull tė botuar disa muaj mė vonė te revista e tij me titull ‘Shka do me than komp?’. Edhe ky artikull njėlloj si i mėparshmi rreket t’u tregojė shqiptarėve pėrparėsinė e ndjenjave tė pėrkatėsisė nė njė komb ndaj atyre nė njė komunitet fetar. Kėto shkrime nėnkuptojnė jo vetėm thirrjen pėr ‘tė zgjuar bashkėkombasit nga gjumi i thellė’, siē ėshtė shpjeguar shpesh, por, nė radhė tė parė, shqetėsimin se lexuesit shqiptarė nuk i kuptonin kėto koncepte tė reja, qė synonin njė bashkim ose homogjenizim kulturor qė shkonte pėrtej fshatit, qytetit, krahinės. Uniteti kombėtar pėr shqiptarėt ishte diēka e panjohur nė fund tė shekullit XIX”
.11)
Artan Puto pėrdor metodėn hrochiano-hobsbawmiane tė Clayer, tė cilėn e kam kritikuar mė lart. Pasqyrimi i vetėdijes kombėtare nė shtypin e emigracionit ėshtė njė gjė, dhe ekzistenca e saj ėshtė njė gjė tjetėr.

Tė gjithė njerėzit qė citon Puto, me gjithė meritat e mėdha qė kanė, nuk mund tė pranohen si dėshmitarė pėr mentalitetin e shqiptarėve tė kohės, pėr shkak se ata qenė larguar nga Shqipėria qė nė fėmijėrinė e hershme, dhe madje edhe pėr kohėn kur kishin jetuar atje, kishin qenė tė shkėputur nga populli, duke jetuar tė rrethuar nga mėsues dhe kujdestarė tė huaj.

E njėjta gjė mund tė thuhet edhe pėr njė njeri kujtimet e tė cilit zonja Clayer-Popoviē, e ka shumė pėr zemėr qė t’ i citojė, Eqerem bej Vlora.

Kur lexon kujtimet e Eqerem bej Vlorės shikon se ai ėshtė njė njeri i cili u largua nga Shqipėria qė nė fėmijėri, madje edhe pėr periudhėn qė jetoi nė Shqipėri nuk kishte kontakte reale me njerėzit e thjeshtė, duke qenė se jetonte nė rezidenca tė rrethuara me mure tė lartė dhe kishte mėsues privatė tė huaj dhe kujdestarė tė huaj.

Kontaktet e tij me njerėzit e thjeshtė tė popullit qenė vetėm ato me shėrbėtorėt, tė cilėt pėr nga vetė natyra e tyre janė konformistė, dhe nuk shprehin mendime subversive.

Eqerem bej Vlora nė kujtimet e veta bėn njė pėrshkrim tė Shqipėrisė osmane, por nuk ėshtė e vėshtirė tė kuptohet se shumė pak atje vjen nga pėrjetimet e tij tė drejtpėrdrejta.

Artan Puto, nė vazhdim tė divulgimit prej tij tė tezave tė Clayer, shkruan:
Termi ‘komb’ jo vetėm ka qenė i vonshėm nė pėrdorimin e tij me kuptimin qė i njohim sot, por ai nuk vjen as nga repertori leksikografik i shqipes. Kjo fjalė ėshtė e huaj. Ajo vjen nga turko-arabishtja ‘kavim’, ‘kaum’. Nė gegėrisht kemi kontraksion ‘au=o’ ndėrsa nė toskėrisht kemi njė shtesė fonetike ‘b’ sekondare. Branko Merxhani nga ana e tij shkruan se fjala shqipe ‘komb’ e ka rrėnjėn te fjala arabe ‘kavm’ dhe hyri nė gjuhėn shqipe nga fundi i shekullit XIX nėpėrmjet shkollės turke”.12)
Branko Merxhani, megjithė meritat qė ka, nuk mund tė citohet pėr cėshtje filologjike derisa ai nuk e zotėronte gjuhėn shqipe kur erdhi nė Shqipėri nė fund tė dekadės sė dytė tė viteve njėzet tė shekullit tė kaluar, kėshtu qė nuk ka qenė nė gjendje tė ndjekė evolucionin e termit nė gjuhėn shqipe.

Ne tashmė ne e dimė nga njė vėzhgues i huaj qė kishte jetuar nė Shqipėri, konsulli francez nė Shkodėr Auguste Dozon, se kjo fjalė kishte hyrė nė shqip nė gjysmėn e dytė tė shekullit XIX dhe kishte fituar kuptimin qė ka sot.

Auguste Dozon nė vitin 1879 botoi njė fjalor tė gjuhės shqipe ku pėr fjalėn “komb” jep shpjegimin “nation” dhe «peuple».

Kjo tregon se ky pėrdorim ka qenė mė i hershėm. Fjala «komb» hyri nė gjuhėn shqipe dhe fitoi kuptimin e fjalės «nacion» nė mėnyrė tė natyrshme, se nacionalizmi shqiptar ishte konspiracion brenda rendit osman.

Sot kjo fjalė ka fituar konotoacionin e simbolit semantik tė vjetėrsisė sė nacionalizmit shqiptar, ashtu si fjala arabe «sid» para emrit tė heroit tė Rikonkuistės spanjolle mbeti e ngjitur me emrin e tij qė nė kohėn kur ai shėrbeu si kondotier i emirėve arabė.


(fragment nga libri: “Terrorizmi historiografik”, Shtėpia botuese “Plejad”, Tiranė 2009)


Shėnime:

9) Gazeta «Korrieri», 2 prill 2005, f. 19
10) Artan Puto: «Lindja e idesė sė kombit, nacionalizmi dhe problemi shqiptar: shekulli XVIII-XIX», cikėl leksionesh, Botim i «Magis», Tiranė 2007, f. 31-32
11) po atje: f. 37-38
12) po atje: f. 38-39



Vijon


http://www.sot.com.al/index.php?opti...ticle&id=19557
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 17.12.2009, 12:16   11
Citim:
Pse hesht Ismail Kadare pėr librin e Natali Klejer
Kastriot Myftaraj

Nė jeteshkrimin e Clayer, nė kapakun e pasėm tė librit, thuhet:
“Aktualisht po punon pėr njė libėr mbi fenė dhe ndėrtimin e shtetit shqiptar nė periudhėn midis dy luftrave”.1)
Kjo del jashtė sferės sė saj si profesioniste, se ajo pretendon qė ėshtė osmano-turkologe, dhe periudha osmane pėr Shqipėrinė mbaron nė 1912.

Por fakti se Nathalie Clayer po punon pėr njė libėr tė tillė, na zbulon dhe thelbin e misionit tė saj si «shkencėtare».

Derisa teza e Clayer ėshtė, siē kam treguar, se para krijimit tė shtetit shqiptar qenė krijuar vetėm fillesat e kombit shqiptar dhe se ky komb u krijua pas krijimit tė shtetit shqiptar, si rezultat i politikės shtetėrore 2), atėherė del se libri i Clayer ėshtė thjesht premisė pėr tezėn qė ajo do tė paraqesė nė librin e saj tė ri, se me krijimin e shtetit shqiptar u krijua kombi shqiptar me shumicė muslimane.

Divulguesi i saj zyrtar, Artan Puto e shpreh kėtė tezė nė ciklin e tij tė leksioneve, nė terma mėse tė saktė:
“Kombi’ shqiptar si entitet politik dhe kulturor homogjen, do tė fillojė tė krijohet vetėm pas formimit tė shtetit shqiptar. Shteti shqiptar do tė marrė stafetėn e aktivistėve tė Lėvizjes Kombėtare, tė cilėt e krijuan kombin shqiptar virtualisht, me anė tė mitologjisė kombėtare tė bazuar te historia, gjuha dhe traditat e njėjta. Nė kėtė drejtim, veēanėsitė shqiptare kanė tė bėjnė, pak a shumė, vetėm me kushtet dhe mėnyrat e pėrdorura pėr ta arritur atė”.3)
Synimi i Clayer ose mė saktė i atyre qė qėndrojnė pas saj ėshtė qė tė thonė se mes shqiptarėve nė dy anėt e kufirit nuk ka lidhje derisa kombi shqiptar ėshtė krijuar pas vitit 1912 nė Shqipėrinė shtetėrore. Pėrtej kufirit do tė krijohet njė komb tjetėr nga «shqipfolėsit», siē i quan ajo.

Nathalie Clayer e ka paralajmėruar kėtė gjė kėtė gjė, kur shkruan nė fund tė librit tė saj:
“ndarja e territoreve qė kemi studjuar nė dy entitete politike tė ndryshme-Shqipėria dhe Jugosllavia-ka futur qysh prej tetėdhjetė vitesh njė faktor divergjence shtesė nė konstruksionet e identitetit kombėtar nė Shqipėri dhe nė ish-Jugosllavi, edhe pse aty mund tė ketė gjithashtu edhe konvergjenca”.4)
Nuk ėshtė e vėshtirė tė kuptohet se pėrse zonja Clayer-Popoviē bėn kėrcime tė tilla nė njė periudhė pėr tė cilėn ajo nuk e mban veten pėr eksperte. Ajo mezi pret qė libėr pas libri tė arrijė nė periudhėn e sotme, duke elaboruar tezat e saj tė mbrapshta, pėr tė cilat ka folur dikur ambasadori Goschen.

Tezėn e divergjencave, madje tė armiqėsisė, mes shqiptarėve tė Republikės sė Shqipėrisė nga njėra anė, dhe atyre tė Kosovės nga ana tjetėr, e ka hedhur nė qarkullin 14 vjet mė parė botuesi i librit tė Clayer nė shqip, Fatos Lubonja.

Lubonja nė vitin 1995 ka botuar artikullin “Ne shqiptarėt dhe kosovarėt, ne kosovarėt dhe shqiptarėt”, ku thuhet:

“Retorikat mbi solidaritetin pėr ēėshtjen e madhe tė kombit, dashurinė pėr Kosovėn dhe Shqipėrinė, mbi bashkimin, duket sikur janė bėrė gjithnjė e mė formale, gjithnjė e mė shumė vegla tė politikanėve nė luftrat politike ndėrkohė qė, thellė thellė, si popuj ndjehemi larg, jo rrallė dhe plot dyshim dhe mosbesim tė ndėrsjelltė. Mua mė duket se ka ardhur koha qė tė dy palėt tė ndeshemi mė ballazi me problemin e kėtij hendeku mjaft tė thellė shpirtėror, kulturor e psikologjik qė na ndan dhe qė nuk premton njė martesė tė lumtur edhe sikur tė realizohet”.5)
Fatos Lubonja, siē shihet, kėrkon tė krijojė njė paradigmė tė konfliktit historik ndėrshqiptar, sipas sė cilės fault line e kėtij konflikti kalon pėrkitazi me vijėn e kufirit shtetėror qė ndan Republikėn e Shqipėrisė prej Kosovės.

Synimi i kėsaj teorie ėshtė qė Kosova, e cila ėshtė e rrethuar nga tė tre anėt me vende armiqėsore, si Serbia, si dhe nė rastin mė tė mirė jodashamirėse si Mali i Zi dhe Maqedonia, tė armiqėsohet edhe me Republikėn e Shqipėrisė dhe tė hyjė nė njė rrethim tė plotė armik.

Por, vetė Lubonja e ka shkatėrruar paradigmėn e vet, duke u shprehur, nė tė njėjtin shkrim:

“Po ende, nė jetėn politike, reja e konfliktit veri-jug, e cila herė zbehet dhe herė zymtohet nė qiellin e psikikės sė shqiptarėve, i ka veshur kosovarėt, veēanėrisht nė mendjen e jugorėve me hijen e frikshme tė aleatit tė revanshizmit verior”.6)
Kėshtu, Lubonja e shkatėrron vetė paradigmėn e konfliktit shqiptaro-kosovar dhe na thotė se konflikti ndėrshqiptar ekzistoka midis Veriut dhe Jugut dhe se kosovarėt qenkan aleatė tė veriorėve.

U mor vesh, pėr Lubonjėn, si jugor, “kosovari” ėshtė i identifikuar me “veriorin” e Republikės sė Shqipėrisė. Lubonja nuk e shpjegon arsyen e kėsaj, por ajo nuk ėshtė e vėshtirė tė kuptohet, ajo ėshtė e pranishme nė intertekstin e artikullit, kosovari dhe veriori i Republikės sė Shqipėrisė kanė tė pėrbashkėt identitetin geg.

Prej kėtu nuk ėshtė e vėshtirė qė tė kuptohet se njėlloj si “veriori” urrehet dhe vendasi i Shqipėrisė sė Mesme.

Tashmė qė u botua libri i Clayer, bėhet e qartė se ku i ka marrė Lubonja tezat qė ka hedhur nė qarkullim nė Shqipėri.


Merret vesh, Clayer, pasi na paraqiti lindjen e kombit me shumicė muslimane shqiptar, do tė na ofrojė edhe njė studim «shkencor» mbi lindjen e kombit musliman kosovar, ashtu siē u konvenon serbėve tė ndodhė.

Njė fakt mjaft domethėnės pėr interesin qė kishin serbėt, pas aneksimit tė Kosovės nė 1912, qė shqiptarėt e atjeshėm, pėr sa kohė tė qenė gjallė, tė ruanin njė profil tė lartė tė identitetit tė vet islamik, na jepet nė librin me kujtime tė militantit komunist shqiptar me origjinė nga Kosova, Ismet Shaqiri, i cili pas Luftės sė Dytė Botėrore u bė deri edhe Kryetar i Kosovės (1953).

Shaqiri, nė librin e vet me kujtime, tregon njė episod nga jeta e vet nė Jugosllavinė monarkiste tė dy luftėrave botėrore.

Nė kohėn qė Shaqiri qe duke ndjekur shkollėn e mesme nė Mbretėrinė e Shqipėrisė, kur ai u kthye njėherė nė vendlindje, atė e arrestoi policia serbe dhe i bėri presion qė tė ndėrpriste shkollėn dhe tė shkollohej nė Jugosllavi pėr teologji islame:
“-Nuk do tė mėsosh pėr hoxhė?... Bez bozhan (I pafe- K.M.) si majku ti tvoju- Mė shanin, mė kėrcėnonin”.7)
Serbia atėhere, jo vetėm qė i lejonte shkollat fetare islamike, por edhe paguante qė tė mbaheshin ato, ndėrsa shkollat shqipe nuk i lejonte qė tė hapeshin.

Kėtė e bėnte qė shqiptarėt tė paraqiteshin para Perėndimit si mbeturina islamike tė kohės osmane.

Po pėr tė njėjtėn arsye, Serbia, edhe nė vitin 1990, kur i mbylli tė gjitha shkollat shqipe nė Kosovė, si dhe kur i dėboi shqiptarėt nga tė gjitha institucionet zyrtare, ajo nuk i mbylli xhamiat dhe medreset, me tė cilat ėshtė e mbushur gjithandej Kosova.


Libri i Nathalie Clayer ėshtė shkruar edhe qė t’ u shėrbejė atyre njerėzve nė Kosovė qė mbrojnė tezėn e krijimit tė kombit kosovar, si Nexhmedin Spahiu, Migjen Kelmendi etj. Kėshtu ata do tė gjejnė njė bazė «shkencore» pėr teorinė e tyre tė kombit kosovar.

Krijimi i kombit kosovar, i pėrbėrė nė fakt vetėm nga shqiptarėt e Kosovės (serbėt nuk do tė pranojnė kurrė qė ta quajnė veten pjesėtarė tė kombit kosovar) i intereson shumė Serbisė, pėr faktin se kėshtu shqiptarėt e Kosovės do tė humbin edhe emėrtimin nacional nė gjuhėn shqipe, duke marrė nė vend tė tij njė emėrtim nė gjuhėn sllave. Pas kėsaj bota nuk do t’ i marrė mė seriozisht.

Nathalie Clayer nė pėrfundim tė librit nuk mungon t’ i bėjė homazhin Enver Hoxhės, duke shkruar:
“Nė fakt politikat shtetėrore qė kontribuan vėrtet nė pėrhapjen nė mėnyrė masive tė njė identiteti kombėtar shqiptar, apo mė saktė tė formave tė ndryshme tė identitetit kombėtar shqiptar, u zbatuan pas Luftės sė dytė Botėrore, me ardhjen e regjimeve komuniste. Nė Shqipėri ideologjia e regjimit qė vendosi Enver Hoxha, pas shkėputjes me Jugosllavinė mbėshtetej te nacional-komunizmi. Njė pėrpjekje e madhe u bė nė tė njėjtėn kohė pėr tė arsimuar, pėr tė indoktrinuar dhe pėr tė kontrolluar popullsinė”.8)
Pas prishjes sovjeto-shqiptare, studiues dhe gazetarė perėndimorė filluan ta quajnė Enver Hoxhėn nacional-komunist.

Kjo tezė, nė rastin mė tė mirė ishte prokrustizėm indulgjent, ashtu qė kėta studiues e vinin Hoxhėn nė «Shtratin e Prokrustit» pėr t’ ia pėrshtatur njė shablloni tė cilit Hoxha nuk i pėrshtatej asfare.

Nacional-komunizmi ishte ideologjia komuniste, ashtu siē shfaqej e thyer nė prizmin e interesit nacional tė njė vendi tė caktuar. Nacional-komunizmit u promovua nė Bashkimin Sovjetik kur Stalini mposhti Trockin dhe e ēoi vendin nė kursin e vendit tė vetėm socialist, me ē’ rast filloi tė invokohet nacionalizmi imperial rus. Stalini ishte nacional-komunisti i parė nė histori.

Mė vonė, kur edhe vende tė tjera u bėnė komuniste, nacional-komunist do tė quhej ai udhėheqės i njė vendi komunist i cili pėrpiqej tė fitonte sa mė tepėr pavarėsi qė ishte e mundur nga Bashkimi Sovjetik, duke mos lejuar qė vendi i tij tė shndėrrohej thjesht nė njė koloni sovjetike, dhe qė pėr tė mirėn e vendit tė vet, bėnte gjithēka qė tė rriste marrėdhėniet ekonomike me Perėndimin dhe tė pėrfitonte nga ndihma e tij pėr zhvillimin e vendit.

Nacional-komunistėt e parė pas fitores sė komunizmit nė vende tė tjera veē Bashkimit Sovjetik, pas Luftės sė Dytė Botėrore qenė Mao Ce Dun dhe Tito. Ishte ēėshtje e durimit tė Stalinit qė i takoi Titos nderi qė tė ishte i pari udhėheqės komunist pas Luftės sė Dytė Botėrore i cili fitoi kredit si nacional-komunist pas prishjes sovjeto-jugosllave. Tito dhe Mao Ce Dun hynė nė grindje me Bashkimin Sovjetik se ky nuk sponsoronte projektet ambicioze jugosllave dhe kineze pėr industrializimin dhe armatosjen e vendeve tė tyre, si dhe nuk mbėshteste rivendikimet e tyre territoriale. Tė dy kėta udhėheqės i orientuan vendet nga Perėndimi.

Tė tjerė udhėheqės nacional-komuniste pas tyre, si Gomulka i Polonisė, Ēaushesku i Rumanisė, madje edhe Kadar nė Hungari, tė cilėt qenė nė pozita mė pak tė favorshme se Tito, pėr se kishin kufi tė pėrbashkėt me Bashkimin Sovjetik, madje nė Poloni kishte edhe trupa ushtarake sovjetike, bėnė lėvizje mė tė kufizuara, por gjithsesi mjaft impresionuese nėse shihen nė varėsi tė pozitės sė tyre.

Pėr tė gjithė kėta udhėheqės komunistė mund tė ndėrtohet njė teori e bazuar nė veprimet e tyre qė i paraqet ata si nacional-komunistė. Pėr Hoxhėn nuk mund tė bėhet njė gjė e tillė nė mėnyrė tė besueshme.

http://www.sot.com.al/index.php?opti...ticle&id=19616
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 18.12.2009, 16:33   12
Citim:
Pse hesht Ismail Kadare pėr librin e Natali Klejer
Kastriot Myftaraj

Hoxha u tregua e kundėrta e nacional-komunistit nė vitet 1944-1948, kur regjimi i tij ishte nė marrėdhėnie tė mira me Jugosllavinė. Njė udhėheqės nacional-komunist nuk do tė kishte bėrė ato gjėra qė bėri Hoxha nė ato vite, nuk do tė kishte miratuar ato kėrkesa tė jugosllavėve qė miratoi ai.

Dhe nė fund, nuk ishte Hoxha qė e shkėputi Shqipėrinė nga varėsia jugosllave, por qe Jugosllavia ajo qė e braktisi Shqipėrinė pėr shkak tė implikimeve tė rrezikshme qė mendonte se i krijonte vazhdimi i politikės sė saj nė Shqipėri, siē e shpjegoj nė vėllimin e dytė tė monografisė sime pėr Enver Hoxhėn.

Edhe pas prishjes sė marrėdhėnieve jugosllavo-shqiptare Hoxha nuk u soll si nacional-komunist. Kur e pa se Stalini nuk kishte ndėrmend t’ i ofronte ndihmė ekonomike konsistente Shqipėrisė, Hoxha, nė vend qė tė afrohej me Perėndimin si Tito, mbeti i ngjitur pas Bashkimit Sovjetik, edhe pse dukej qartė se Moska nuk kishte ndonjė dėshirė tė madhe ta satelitizonte Shqipėrinė, sė paku jo sa kohė qe gjallė Stalini.

Nėse provohet ndonjė gjė katėrcipėrisht nga prishja sovjeto-shqiptare, ajo qė provohet ėshtė se Hoxha nuk ishte nacional-komunist. Hoxha nuk u prish me Hrushovin kur i kėrkoi qė tė instalohej njė bazė ushtarake sovjetike nė Shqipėri, por kur i kėrkoi tė largohej nga pushteti.

Nuk ishte Hoxha ai qė u shkėput nga Bashkimi Sovjetik, por ishte ky qė e braktisi Shqipėrinė. Hoxha e akuzoi Hrushovin pėr tradhti kur ai deklaroi se do tė hiqte dorė nga baza ushtarake sovjetike nė Vlorė dhe se do ta largonte ushtrinė sovjetike nga Vlora.

Nėse Hoxha do tė kishte qenė nacional-komunist, ishte dashur qė pas prishjes me Bashkimin Sovjetik ta orientonte vendin nga Perėndimi, duke ndjekur shembullin e Titos. Pėr ata qė spekulojnė se edhe sikur Hoxha ta bėnte njė gjė tė tillė, kėtė nuk e donte Perėndimi, pėrgjigjia ėshtė se Hoxha as qė e provoi kėtė.

Hoxha mund tė kishte lejuar qarkullimin e lirė tė njerėzve, duke i pajisur me pasaporta dhe lejuar tė udhėtonin jashtė vendit, dhe pastaj nėse u mbetej vendeve perėndimore pėrgjegjėsia nėse do tė lejonin ose jo shqiptarėt tė udhėtonin lirisht jashtė vendit. Nė atė kohė kur ende nuk kishte filluar fluksi i madh i emigrantėve drejt vendeve perėndimore, shqiptarėt sigurisht qė do tė udhėtonin po aq lirisht sa jugosllavėt nė vendet perėndimore.

Hoxha gjithashtu mund tė bėnte hapjen kulturore tė vendit, duke e bėrė televizionin shqiptar tė hapur pėr programet perėndimore, duke lejuar shikimin e televizioneve tė huaja perėndimore, duke lejuar qarkullimin lirisht tė literaturės perėndimore, duke rritur mėsimin e gjuhėve tė huaja perėndimore nė shkollat shqiptare etj.

Hoxha mund tė kishte lejuar sipėrmarrjen private krahas asaj shtetėrore, si nė Jugosllavi dhe tė lejonte qė ato tė bėnin tregti me Perėndimin. Ai mund tė kishte bėrė ligje qė lejonin investimet e huaja nė vend.

Nėse Hoxha do t’ i kishte bėrė tė gjitha kėto dhe gjėra tė tjera si kėto, dhe Perėndimi e pengonte pėrmbushjen e tyre, atėherė pėrgjegjėsia do t’ i mbetej Perėndimit. Por Hoxha nuk bėri kurrgjė nga kėto.

Nė 15 tetor 1964 Hoxha do tė shkruante nė ditar, duke e pasur fjalėn pėr politikėn e jashtme:
“Pėr marksist-leninistėt s’ ka politikė pa ideologji”.9)
Kjo sentencė ėshtė pikėrisht e kundėrta e nacional-komunizmit. Por nė rastin e Hoxhės ideologjia ishte shndėrruar nė politikė, saktėsisht nė machtpolitik, politikė tė pushtetit.

Duket se Hobsbawm e ēon natyrshėm zonjėn Clayer-Popoviē tek Enver Hoxha dhe tek miti i rremė i nacional-komunizmit! Nathalie Clayer e ka vizituar Shqipėrinė komuniste nė vitet tetėdhjetė si njė aktiviste majtiste. Kėshtu qė ajo e di mirė se ēfarė ishte Shqipėria komuniste e Enver Hoxhės, prandaj mund tė thuhet se po gėnjen me vetėdije.

Librit tė Nathalie Clayer iu bė njė publicitet i dirigjuar nė Shqipėri, kulmi i tė cilit arriti me emisionin Top show tė Alban Dudushit nė Top Channel, nė tetor tė kėtij viti ku ishte e pranishme edhe Nathalie Clayer.

Nė kėtė emision, Alban Dudushi doli nga roli i moderatorit duke marrė mbi vete turpin e shndėrrimit nė propagandist tė Nathalie Clayer. Tezat e Nathalie Clayer pėrbėnin premisėn e pyetjeve tė Dudushit. Tė ftuarit qenė pėrzgjedhur sic i konvenonte zonjės Clayer.

Pėrkthyesi Artan Puto bėnte garė me Dudushin se kush do tė divulgonte mė tepėr tezat e zonjės Clayer-Popovic.

Pedagogia e nacionalizmit nė departamentin e Historisė tė Fakultetit filologjik tė Universitetit tė Tiranės, Eva Hyskja, e pėrmendte Hobsbaėm-in me nderimin me tė cilin njė prift pėrmend shkrimet e shenjta.

I ftuari tjetėr Olsi Jazexhiu, edhe pse para disa vitesh nė kohėn e protestave tė magrebinėve nė Paris ka shkruar se nė periferitė e Parisit duhet tė krijohej njė shtet musliman i ngjashėm me Autoritetin Palestinez, cka e ka bėrė person non grata nė Francė, kėtė herė ishte pėrzgjedhur nė panel se kėtė herė ndante krejtėsisht tezat e zonjės Clayer-Popovic.

I ftuari tjetėr, Dritan Egro, bėnte sikur debatonte nga pak me zonjėn Clayer-Popovic, njė gjė kjo qesharake pėr ata qė dinė miqėsinė e madhe qė ekziston mes tė dyve (edhe nė emision shkuan sė bashku). Por duket se Dritan Egro kishte detyrė tė krijonte njė atmosferė false debati.


Njė gjė qė tė bėn pėrshtypje nė reagimet ndaj librit tė Clayer ėshtė se mungon reagimi i Ismail Kadaresė.

Ismail Kadare reagoi fort dhe ashpėr ndaj librit tė Oliver Schmit pėr Skėnderbeun duke e kritikuar atė me tė drejtė si njė detraktim tė Heroit Nacional shqiptar.

Por Kadareja hesht ndaj librit tė Nathalie Clayer, edhe pse ky libėr nuk ėshtė gjė tjetėr vecse vazhdim i librit tė Schmitit.

Kadareja nė vitin 2006 ka pasur njė debat tė ashpėr me Rexhep Qosen ku ka kundėrshtuar teza tė llojit qė paraqet Clayer nė librin e saj. Reagimi i Kadaresė pėr librin e Clayer ishte dashur tė vinte qė prej dy vjetėsh kur libri u botua nė frėngjisht nė Paris dhe sigurisht qė i ka rėnė nė dorė Kadaresė, se Clayer pas tė gjitha gjasave ia ka cuar me autograf.

E megjithatė Kadareja hesht pėr librin e saj. Kadareja hesht se ai e di qė Clayer pėrfaqėson pikėpamjen e shtetit francez i cili qėkurse ėshtė sponsori dhe blerėsi kryesor i librave tė Kadaresė tė pėrkthyera nė frėngjisht.

Nuk ėshtė e rastit qė pikėpamja e Kadaresė pėr islamizimin e shqiptarėve ndryshoi pas botimit tė librit tė Clayer.

Menjėherė pas rėnies sė regjimit komunist nė Shqipėri, nė vitin 1993, nė Paris u bė njė takim ku morėn pjesė disa tė ashtuquajtur studiues tė ēėshtjeve shqiptare, qė tashmė pėrbėjnė celulėn e doktorėve-vrasės tė terrorizmit historiografik antishqiptar. Nė kėtė takim qenė tė pranishėm Nathalie Clayer, Alexandre Popoviē, Bernd Fischer, Peter Bartl, Oliver Schmitt, Miranda Vickers, James Pettifer, Stephanie Schwandner-Sievers.

Gjithashtu qenė tė pranishėm edhe leitnantėt e tyre shqiptarė Fatos Lubonja, Piro Misha, Aurel Plasari, Remzi Lani etj.


Nė kėtė takim u pėrpilua njė agjendė afatgjatė pėr tė ndėrmarrė njė fushatė qė synonte tė ashtuquajturin dekonstruksion tė miteve tė historisė sė Shqipėrisė, por qė nė fakt synonte shkatėrrimin e historisė reale shqiptare dhe zėvendėsimin e saj me mite tė reja, tė krijuara prej tyre.

Nė retrospektivė ne mund tė shohim se tashmė ėshtė zbatuar njė pjesė e kėsaj agjende. Nė vazhdim do tė shohim zbatimin e pjesės tjetėr.

Qeveritė e huaja tė cilat i financojnė kėta njerėz dhe u mundėsojnė tė kryejnė veprat e tyre tė zeza, mbajnė njė pėrgjegjėsi tė madhe pėr bėmat e tyre. Kėta njerėz qė deklarojnė hapur me cinizėm se i kanė hyrė njė fushate destruksionizimi (shkatėrrimi) tė historisė sė shqiptarėve, praktikisht deklarojnė hapur se ushtrojnė terrorizėm historiografik.

Kėta njerėz duhet ta ndėrpresin kėtė punė tė keqe, ndryshe do tė pėrballen nė mėnyrė tė paevitueshme me antiterrorizmin legjitim dhe nėse kėtė nuk e bėn shteti shqiptar, do ta bėjnė shqiptarėt e pėrgjegjshėm.



(fragment nga libri: “Terrorizmi historiografik”, Shtėpia botuese “Plejad”, Tiranė 2009)


Shėnime:

1) Nathalie Clayer: «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», Botime «Pėrpjekja», Tiranė 2009
2) Clayer shkruan nė libėr: «me formimin real tė shtetit shqiptar, duke filluar nga vitet 1920, politika shtetėrore do tė synonte nė mėnyrė tė posaēme «nacionalizmin e shoqėrisė». (Nathalie Clayer: «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», Botime «Pėrpjekja», Tiranė 2009, f. 647
3) Artan Puto: «Lindja e idesė sė kombit, nacionalizmi dhe problemi shqiptar: shekulli XVIII-XIX», cikėl leksionesh, Botim i «Magis», Tiranė 2007, f. 34
4) Nathalie Clayer: «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», Botime «Pėrpjekja», Tiranė 2009, f. 648
5) Fatos Lubonja, “Liri e kėrcėnuar”, Botime «Pėrpjekja», Tiranė 1999, f. 274
6)po atje: f. 276
7) Ismet Shaqiri: «Mė kujtohet», «Rilindja», Prishtinė 1978, f. 32
8) Nathalie Clayer: «Nė fillimet e nacionalizmit shqiptar: lindja e njė kombi me shumicė myslimane nė Evropė», Botime «Pėrpjekja», Tiranė 2009, f. 647
9) Enver Hoxha: «Ditar pėr ēėshtje ndėrkombėtare: 1964-1965», Instituti i Studimeve Marksiste-Leniniste pranė KQ tė PPSH, Tiranė 1982, vol. 3, f. 265



http://www.sot.com.al/index.php?opti...tid=55:komente
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 13.1.2011, 08:39   13
Citim:
Ndal fushatės antishqiptare dhe krahasimit tė shqiptarėve me xhelatėt e Srebrenicės
Elida Buēpapaj

Reagim ndaj shkrimit tė Fatos Lubonjės tek Panorama dhe Jean-Arnauld Dérens tek Le Mond Diplomatique

Raporti i Dick Marty-t ėshtė makabėr nė qėllimin qė ka pėr t’i njollosur shqiptarėt, por edhe nė rolin frymėzues qė po i jep njė segmenti nė Europė pėr idenė e papėrgjegjshme se trafikimi i organeve i drejtuar nga UĒK-ja ėshtė i barabartė me krim kundėr njerėzimit, ose i barasvlerė me Srebrenicėn.


Para njė viti Kushner, pas njė viti Thaēi

Njė vit mė parė, nė shkurtin qė shkoi, ish Ministri i Jashtėm i Francės Bernard Kushner, do tė vizitonte Kosovėn , ku mė 1999 kishte qenė atje shefi i UNMIK-ut si i dėrguari i Sekretarit tė Pėrgjithshėm tė OKB-sė Kofi Annan. Gjatė njė takimi me gazetarėt , publiku do ta shihte Kushnerin tė shpėrthente pėrpara kamerave gati nė njė krizė histerie, larg ēdo kurtuazie diplomatike, kur do tė ndihej, me tė drejtė i shantazhuar, nga njė gazetar serb i cili do t’i kujtonte atij « shtėpinė e verdhė » dhe do ta akuzonte pėr trafik organesh. « Kjo ėshtė njė shpifje e ulėt », iu drejtua i indinjuar Kushner gazetarit. “A jeni tė sėmurė? Ju duket juve qė kam njė kokė qė mund tė shes organe, ju jeni tė ēmendur, ju u besoni lloj lloj budallallėqeve , zotėri ju duhet tė shkoni tė kontrolloheni.Nuk ka pasur shtėpi tė verdhė, nuk ka pasur shitje organesh. Njerėzit qė thonė gjėra tė tilla janė ndytėsira dhe vrasės,” tha Kushner.

«Vrasės» i quajti Kushner prodhuesit e shpifjeve tė tilla, ndryshe nga Thaēi qė e krahasoi Dick Marty-in me shefin e propagandės tė Hitlerit, pasi kėsaj here ishte Dick Marty i cili nė raportin e tij akuzon Thaēin dhe UĒK-nė pėr trafik organesh dhe pėr « shtėpinė e verdhė».

Pra nė distancėn e njė viti, janė ndryshuar vetėm personazhet, ndėrkohė qė duhet tė kujtojmė se pretendimet pėr trafik organesh i zbuloi e para Karla del Ponte, jo nga pozitat e prokurores tė pėrgjithshme tė Hagės, por nga ato tė shkrimtares.


Milosheviēi e anatemoi i pari UĒK-nė

Ndėrkohė mallkimi i UĒK-sė ka nisur 12 vjet mė parė, prej kohės sė Milosheviēit.

Milosheviēi ishte i pari qė anatemoi UĒK-nė si « ushtri terroriste », qė prej vitit 1998, kur ajo u shfaq sė pari nė skenėn e Kosovės. Ishte vetė Sllobodan Milosheviēi, pėrmes « makinerisė propagandistike kriminale » tė shtetit tė tij, siē do ta pėrcaktonte Jamie Shea, zėdhėnėsi i NATO-s asaj kohe, qė kishte filluar ta pėrhapte kėto shpifje monstruoze edhe nė metropolet e Europės, pėr tė krijuar alibinė se Serbia ėshtė duke bėrė luftė tė drejtė kundėr shqiptarėve, pasi ata janė edhe myslimanė, edhe fondamentalistė, edhe mafiozė, edhe terroristė.

Europa qė e kishte harruar menjėherė Srebrenicėn ishte e gatėshme ta gėlltiste kėtė maskarrallėk tė Milosheviēit. Nė atė kohė kujtoj se si EuroNews do tė gjente moral pėr tė intervistuar Arkanin, nė njė intervistė tė cilėn do ta denonconte mė pas gazetarja e njohur amerikane Christiane Amanpour, si njė turp i EuroNews qė intervistonte, njė nga emrat mė tė pėrlyer qė lidheshin me masakrėn e Srebrenicės, krimin nė Ballkan tė njė krimineli lufte e superwanted nga Interpoli.


Raporti i Dick Martit njė monstrum

Nė kėtė kontekst, raporti i Dick Martit i shfaqur gati njė dekadė mė vonė pas luftės nė Kosovė ka tė njėjtin qėllim si Milosheviēi, pėr t’i damkosur shqiptarėt me njollėn e « monstrave tė Ballkanit », para tė cilėve bishat e regjimit kriminal tė Milosheviēit, tė cilat i masakruan boshnjakėt, dhe e njollosėn ndėrgjegjen e Europės me Srebrenicėn, janė ėngjėj, nė krahasim me shqiptarėt, pasi shqiptarėt « jo vetėm qė i vrasin viktimat e tyre qė janė mė sė shumti serbė, po ua marrin dhe organet ». Raporti i Dick Marty-it gati sa nuk e ka justifikuar genocidin, spatstrimin etnik dhe terrorizmin qė Serbia e Milosheviēit ushtroi nė Kosovė ndaj « pėrbindshave » tė tillė siē dalin nė raportin e tij shqiptarėt, njė raport pėrplot me akuza monstruoze dhe asfare fakte.

Raporti i Dick Marty-t ėshtė makabėr nė qėllimin qė ka pėr t’i njollosur shqiptarėt por edhe nė rolin frymėzues qė po i jep njė segmenti nė Europė pėr idenė e papėrgjegjshme se trafikimi i organeve i drejtuar nga UĒK-ja ėshtė i barabartė me krim kundėr njerėzimit, ose i barasvlerė me Srebrenicėn, kur do tė duhej qė sė pari tė provonte akuzat, dhe jo t’i prodhonte akuzat pa prova.

Fatos Lubonja tek Panorama dhe Jean-Arnauld Dérens tek Le Mond Diplomatique nuk janė Don Kishotė

Mjerisht kėsaj burie i frynte edhe Le Monde Diplomatique, nė shkrimin e datės 4 Janar, me titull « Trafikimi i organeve nė Kosovė : njė raport i mallkuar » - « Trafic d’organes au Kosovo : un raport accablant » - me autor Jean-Arnauld Dérens.

Shkrimin e Jean-Arnauld Dérens po e analizoj nisur nga fakti se ėshtė i botuar nė njė medium shumė prestigjioz siē ėshtė Le Monde Diplomatique, duke konstatuar shumė lehtėsisht se zotėria nė kėtė shkrim shpesh del krejtėsisht jashtė lėkurės sė gazetarit dhe analistit, i cili ka Zot faktet dhe assesi supozimet.

« Nėse krimi i supozuar », thotė midis tė tjerave Dérens nė shkrimin nė fjalė, « do tė merrej i vėrtetė, nėse trafiku do tė zbulohet, atėhere ai ėshtė njė krim kundėr njerėzimit, i cili pėr nga horrori, ka tė njėjtin nivel me masakrėn genocidiale tė Srebrenicės ».

Fakti qė Dérens supozon me kaq lehtėsi pėr njė makabritet, tė cilin e krahason pastaj me njė krim kundėr njerėzimit, kur i mungojnė tėrėsisht faktet ; fakti qė supozimi i tij makabėr mbėshtetet nė njė supozim tjetėr makabėr, e vė Dérens nė njė pozitė shumė qesharake pasi ai gjithnjė i referohet lidhėzės kushtore « nėse ». Por nėse Rudyard Kipling me lidhėsen kushtore « if » - « nėse » ka shkruar njė kryevepėr, Dérens ka firmosur njė fiasko.

Por Dérens pėrpiqet tė tregohet inteligjent dhe nuk del autori autentik i kėsaj idéje tė marrė, duke ia atribuar atėsinė e kėsaj ēmendurie Fatos Lubonjės. Dérens citon njė shkrim tė Fatos Lubonjės botuar mė 22 Dhjetor tek gazeta Panorama me titull « Pse refuzohet raporti i Dik Martit », ku Lubonja ndjek metodologjinė e supozimit . Dérens shkruan midis tė tjerave se « eseisti Fatos Lubonja, ish i burgosur politik i regjimit stalinist dhe njė figurė udhėheqėse e sė majtės nė artikullin e tij botuar tek Panorama guxon tė tėrheqė njė paralele nė mes tė kėtij krimi, me atė tė Srebrenicės, duke theksuar se shqiptarėt tani janė tė detyruar tė vuajnė peshėn dėrrmuese tė vetėdijes sė tyre kolektive» citon Dérens Fatos Lubonjėn. O Zot i madh. Po Fatos Lubonja nuk ėshtė shqiptar ?

Pra, sipas Dérens, i pari qė e bėri krahasimin monstruoz me Srebrenicėn ishte Fatos Lubonja, i dyti Dérens. Problemi ėshtė se nga kush e ka huazuar kėtė krahasim Lubonja, kush ia furnizuar, kush ėshtė furnitori. Ndėrsa logjika foshnjore e Dérens mė tepėr se fyerje ndaj shqiptarėve, ėshtė tallje me Le Monde Diplomatique. Dérens le tė shkojė mė mirė nė njė kopėsht fėmijėsh.


Lubonja i akuzon shqiptarėt pėr “faj kolektiv” dhe mungesė hetimi

Lubonja nė shkrimin nė fjalė midis tė tjerave thotė se: “Problemi kryesor qė hap raporti “Marti””, ėshtė se “Mbas serbėve qė identifikohen me Srebrenicėn do tė dilnin disa monstra edhe mė tė kėqij se kėta, shqiptarėt, qė jo vetėm vrasin njerėz tė pafajshėm, por edhe u tregtojnė organet.” “ E kėtu s’bėhet fjalė pėr ndonjė monstėr dosido”, vazhdon Lubonja, “por pėr njerėz qė i kemi pėrfaqėsues tė tė tėrėve. Atėherė, mė mirė tė mos lejojmė tė hetohet kjo, sepse po tė dilte e vėrtetė, do tė njolloseshim tė gjithė. Dhe kėshtu, ata qė e pengojnė hetimin automatikisht bėhen mbrojtėsit tanė, kurse kush e kėrkon hetimin, armiku ynė”, del me deduksion Lubonja, tė cilin e citon pėrsėri edhe Dérens nė shkrin e tij.

Njė gjė zbulon Fatos Lubonja se kėtu nuk ėshtė fjala pėr individė, por pėr fajin kolektiv tė shqiptarėve si komb. Po pėrse ? Pėr ēfarė ? Pėr ēfarė krimi ? Pėr supozime ?

Por Lubonja nuk thotė tė vėrtetėn, dhe me kėtė rast as Dérens qė e riciton, pasi si Shqipėria, ashtu edhe Kosova kanė kėrkuar hetime deri nė fund tė raportit, ku Tirana zyrtare i ka bėrė thirrje institucionit tė akuzės, dhe Prishtina zyrtare i ka kėrkuar EULEX-it, tė rihetojė, kur dihet se nga hetimet e mėparėshme tė EULEX-i t nuk ka rezultuar gjė.

Nė shkrimin e tij tel Le Mond Diploatique, Dérens thotė se nga tė vetmit qė iu kundėrvu Thaēit, ishte Albin Kurti, lideri i Vetėvendosjes. Edhe kjo nuk tingėllon e vėrtetė sepse megjithė klimėn e nderė politike qė ofron fushata zgjedhore Floren Krasniqi, njė nga zėrat mė pėrfaqėsues tė Vetėvendosjes dhe nga mė kritikuesit e Hashim Thaēit nė njė intervistė tek Zėri i Amerikės dy ditė mė parė tha se “raporti i Dik Marty-it ėshtė skandaloz, antishqiptar dhe antikombėtar dhe se Vetėvendosja nuk ka akuza ndaj Thaēit gjatė kohės sė luftės kur ky drejtonte UĒK-nė”.


Hijet e 1998-1999

Ndėrkaq, duke u kthyer dhjetė vjet pas, nėse duam tė hedhim dritė nė periudhėn pėr tė cilėn bėhet fjalė, midis 1998-1999, kjo periudhė pėrkon me kohėn kur Milosheviēi ishte i plotfuqishėm nė Kosovė, paēka se kishte filluar lufta.

Sa i pėrket Shqipėrisė, nė kėtė periudhė, ajo posa kishte dalė nga trazirat e piramidave, qė i ēuan shqiptarėt nė njė luftė civile, pėr tė cilat shpesh flitet se kishte gisht Milosheviēi. Krizėn e firmave piramidale e majta e pėrdori si pretekst, pėr rikthimin e dhunshėm tė sė majtės nė pushtet, kthim qė u shoqėrua me asgjėsimin e plotė tė shtetit, kohė kur u shėnuan shumė vrasje poltike, kur u vranė shumė pėrkrahės tė Sali Berishės, midis tė cilėve deputeti Azem Hajdari, ministri i Mbrojtjes i Kosovės Ahmet Krasniqi, vrasje qė pėrvijuan edhe mė vonė si nė Shqipėri, ashtu edhe Kosovė, tė cilat edhe sot e kėsaj dite kanė mbetur tė pahetuara dhe pa autor, tė cilat duhet tė analizohen nga klasa politike nė Shqipėri e Kosovė qė fajtorėt tė kenė emėr.

Pėr periudhėn e zezė, siē mund tė jenė vitet 1997-1998 pėr Shqipėrinė, qė pėrkuan me konfliktin e Kosovės, e cila po ashtu ka plagėt e veta, amnezia e klasės politike si nė Shqipėri, ashtu dhe nė Kosovė ėshtė e papranueshme.

Gjatė 1998-1999 Milosheviēi e kontrollonte dhe kishte minuar kufirin Shqiperi-Kosovė

Ndėrkohė supozimi qė bėhet nė raportin e Dick Marty-it se serbėt janė sjellė nga Kosova nė Shqipėri gjatė 1998-1999 tingėllojnė krejtėsisht banale, pasi gjatė kėtyre dy viteve, deri nė 10 Qrshorin e 1999 kur NATO nėnshkroi me Serbinė Marrėveshjen e Kumanovės, kufiri Shqipėri-Kosovė kontrollohej plotėsisht nga makineria kriminale ushtarake e Milosheviēit, e cila gjatė kėsaj kohe jo vetėm e kishte shkelur edhe sovranitetin territorial tė Shqipėrisė, por edhe e kishte minuar kėtė territor.

Kufiri Shqipėri-Kosovė u hap pėr herė tė parė gjatė betejės sė Koshares, nė prill 1999, ku forcat e UĒK-sė janė ndeshur direkt nė luftime tė ashpra me forcat e ushtrisė serbe tė Milosheviēit, betejė qė zgjati disa ditė, ku janė vrarė dhe kanė humbur jetėn mė tepėr se 100 ushtarė tė UĒK-sė me nė krye Agim Ramadanin, njė strateg ushtarak, me formim nė Kroaci.

Dick Marty bėn raport pėr t’i ikur tė vėrtetės

Marrėveshja e Kumanovės midis NATO-s e Serbisė i dha fund konfliktit tė pėrgjakshėm, gjatė tė cilit Serbia depėrtoi 1 milionė shqiptarė tė Kosovės nga vatrat e tyre, ndėrkohė qė veē 10 mijė viktimave shqiptare tė luftės u shpallėn edhe 3600 shqiptarė civilė tė zhdukur, midis tė cilėve fėmijė, tė rinj, gra e pleq, prej tė cilave, gjatė kėtyre dhjetė viteve tė pasluftės janė zbuluar nėpėr varrezat masive nė Serbi e Kosovė eshtrat e vetėm 2600 viktimave tė zhdukura, por sot e kėsaj dite nuk dihet asgjė pėr fatin e 1600 tė zhdukurve tė tjerė shqiptarė. E pėrse nuk ka hapur hetim rreth kėtij fakti tragjik Dick Marty, por endet me njė raport monstrum pėr t’i damkosur si monstra shqiptarėt? Nė interes tė kujt ėshtė kjo ? Nė interes tė poshtėrimit tė sė vėrtetės ?

Pretendimi i raportit tė Dick Marty-it, tė cilin e pėrmend edhe Dérens nė shkrimin e tij tek Le Mond Diplomatique, se mė 2001, 60 hebrenj nė Izrael kanė bėrė transplante veshkash nuk pėrbėn as fakt dhe as akuzė.

Sepse mjerimi dhe varfėria i bėn shumė njerėz tė shesin njė veshkė, pėr tė ndihmuar familjen e pėr ta vazhduar jetėn.

Po ashtu Klinika “Medicus”, qė e pėrmend Dérens, e zbuluar tash sė fundi nga EULEX-i nė Prishtinė, tė cilin e ka drejtuar njė turk i cili tani ėshtė shpallur nė kėrkim, nuk e furnizon me fakte raportin e Dick Marty-it, veē hedh dritė nė faktin se trafikimi i organeve kėrkon kushte tė specializuara, dhe se ėshtė domen i mafies rajonale-ballkanike, ku shqiptarėt pėr shkak tė varfėrisė, detyrohen tė bėhen viktima tė mafies e tė shesin veshkat e tyre tek blerės tė cilėt pse jo mund tė jenė europianė tė kamur.

Nga ana e tij, Kėshilli i Europės me reporterėt e tij, pėrfshi Dick Marty-in nuk mund tė zėvendėsojnė organin e akuzės, qė nė rastin tonė ishte Tribunali Ndėrkombėtar i Hagės, i cili kishte kompetenca tė plota tė hetonte krimet e luftės nė Ballkan, pėrfshi ish-prokuroren e tij tė pėrgjithshme zonjėn Del Ponte, ku nė rastin konkret, as tribunali dhe as del Ponte nuk arritėn kurrė tė ngrinin njė akuzė tė tillė monstruoze kundėr shqiptarėve, pasi nė konflikt shqiptarėt ishin viktima.

Fakti qė Ramush Haradinaj, ish-komandant i UĒK-sė dhe ish kryeministėr i Kosovės sot ėshtė nė Hagė; fakti qė Agim Ēeku, ish-Gjeneral i UĒK-sė dhe ish-kryeministėr Kosovės ėshtė ndalur disa herė nėpėr qytete tė Europės me flet arresti nga Serbia; dhe fakti mė i fundit kur nėn akuza nga njė raport me supozime ėshtė Hasim Thaēi, lider i i UĒK-sė dhe kryeministėr i Kosovės, ndėrkohė qė Mladiēi, njė kriminel lufte, i akuzuar nga Tribunali Ndėrkombėtar i Hagės bėn qejf nėn mbrojtjen e Beogradit, tregon qartė jo vetėm se raporti i Dick Marty-it ėshtė njė turp i ndėrgjegjes sė Europės, por edhe njė deformim i drejtėsisė ndėrkombėtare dhe i institucioneve tė Europės, me vokacionin qė po tregon pėr tė goditur, jo vetėm ata shqiptarė, tė cilėt nė Kosovė luftuan me armė nė dorė kundėr pushtuesit, pasi Adem Jasharin e tė tjerė i kishte vrarė vetė Serbia, por edhe pėr t’i goditur shqiptarėt si komb. Nuk do t’ia arrijnė dot. Sepse nė fund tė fundit Europa ėshtė qytetėrim i vlerave dhe jo i mesjetės dhe as instrument i mendjeve tė sėmura, qė dikur prodhuan Hitlerin dhe Gebelsin dhe nė fund tė shekullit XX nėn hundėt e tyre toleruan Srebrenicėn.

http://www.botasot.info/?gjuha=0&category=20&id=97819
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 27.8.2011, 09:07   14
allianz
 
Unė s'e di ēfarė kujtojnė se do arrijnė kėta, po rinia me tatuazhe tė Gjergjit po shtohen. Nga hero kombėtar po kthehet nė zot tė pavdekshėm, pėrderisa po lufton me sukses racat e m**it edhe nė shekullin e 21-tė. Dhe duket sikur sa mė shumė e sulmojnė pleqtė e rrjedhur filosllavė e filoturq aq mė shumė tė rinj identifikohen me tė dhe aq mė shumė ide kombėtare i projektohen.

Duhet t'i nxisim kėta ēmitizuesit qė ta forcojnė ēmitizimin...
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 17.7.2013, 21:30   15
Citim:
Fatos Lubonja i cilėson shqiptarėt skizofrenikė dhe Ramush Haradinajn vrasės

Shtyp mbi foto pėr pėrmasat origjinale

Emri:	Fatos-Lubonja.jpg
Shikimet:	124
Madhėsia:	81,5 KB
NNJ:	5565Fatos Lubonja, nė njė shkrim pėr revistėn “Sudosteuropa Mittelungen”, e ka cilėsuar Ramush Haradinajn njė vrasės, qė u lirua nga Haga pas zhdukjes dhe ekzekutimit tė dėshmitarėve. Pėr kėtė arsye, ai ka kritikuar politikanėt shqiptarė, duke nisur nga Berisha dhe Rama, pse kanė dalė nė mbrojtje dhe kanė pėrgėzuar Haradinajn pėr lirimin e tij.

“Ironia ėshtė se tė gjithė politikanėt e lartė qė celebruan tė shfajėsuarin kanė informacion tė mjaftueshėm, nė mos pėr tė qenė tė bindur, pėr tė pasur dyshime serioze se akuzat e Hagės ndaj Haradinajt janė tė vėrteta. Pra, se nė vitet 1998–1999, dhe veēanėrisht pas bombardimeve tė NATO-s, njerėzit e UĒK-sė, qė Haradinaj ka drejtuar, kanė rrėmbyer serbė, romė, shqiptarė, ndėr ta edhe gra, tė cilėt janė mbajtur nė kushte ēnjerėzore robėrie nė burgje tė improvizuara, janė torturuar, pėrdhunuar, vrarė; se ka njė numėr jo tė vogėl tė zhdukurish, ndėr tė cilėt edhe shumė shqiptarė kosovarė, qė janė ndėr ata qė UĒK i konsideronte tradhtarė apo jo mbėshtetės tė saj; dhe se Haradinaj ėshtė ēliruar nga kėto akuza ngase ai apo njerėzit e tij kanė frikėsuar dhe vrarė dėshmitarė. Ata e dinė se raporti i Kėshillit tė Europės i vitit 2010 e ka cilėsuar gjendjen e mbrojtjes sė dėshmitarėve nė Kosovė si mė tė keqen nė Ballkan edhe pėr shkak se vendimi i vitit 2008 i ICTY, qė e nxori tė pafajshėm Haradinajn herėn e parė, nėnvizonte vėshtirėsitė pėr t’i bindur dėshmitarėt nga Kosova tė shkonin nė Hagė dhe tė dėshmonin.3 Ata e dinė se nė gjyqin e fundit dhe pėrfundimtar dėshmitarėt refuzuan tė flasin ose ndryshuan versionin e tyre tė ngjarjeve. Ata e dinė, po ashtu, se e njėjta gjė ka ndodhur edhe nė gjyqin e njė heroi tjetėr tė UĒK-sė, Fatmir Limajt”, shkruan Lubonja.

Sipas tij, ėshtė e pabesueshme se si shqiptarėt i glorifikojnė kėto personazhe. Kjo ndodh, sipas tij, sepse jemi njė komb skizofrenikėsh.

“Kjo hipokrizi kaq kurajoze mund tė shpjegohet me faktin se ky qėndrim ka tė bėjė me mbisundimin e ideologjisė nacionaliste me tė cilėn vazhdojnė tė punojnė nė Shqipėri dhe Kosovė sistematikisht elitat politike dhe kulturore pėr t’u shpėlarė trurin njerėzve. Ashtu si nė kohėn e komunizmit, shqiptarėt vazhdojnė tė ushqehen me idenė se ata janė asgjė, si qenie individuale, pėrpara interesave tė kombit, se ata duhet tė sakrifikojnė veten pėr atdheun dhe tė mbyllin sytė ndaj ēdo krimi tė kryer nė emėr tė tij. Nė sajė tė kėsaj shpėlarjeje trush ata vazhdojnė tė jetojnė nė mėnyrė skizofrenike midis glorifikimit tė heronjve tė lavdishėm qė sakrifikojnė veten pėr kombin dhe mjerimit tė maskarenjve qė i vjedhin, madje edhe i vrasin ata – gjithė duke qenė po ata heronj tė glorifikuar”, shkruan ndėr tė tjera Lubonja.

http://www.botasot.info/shqiperia/23...-vrases/#faqe2

Citim:
Tė gjithė kundėr Lubonjes

Drejtuesit e AAK-sė, por edhe tė partive tė tjera, kanė reaguar ndaj deklaratave tė Fatos Lubonjės, i cili e quajti vrasės Ramush Haradinajn, ish-komandantin e Zonės Operative tė Dukagjinit.

Nė rrjetet sociale kanė reaguar Burim Ramadani, Sekretar i Pėrgjithshėm i AAK-sė, anėtaret e Kryesisė; Ernest Luma e Avni Arifi dhe shumė prej drejtuesve lokalė tė kėsaj partie. Nė Twitter ka reaguar edhe Memli Krasniqi, anėtar i PDK-sė dhe Ministėr aktual i Kulturės.

"A ke turp o Fatos Lubonja pėr deklaratat e sėmura qė bėn kundėr ēlirimtarėve tė Kosovės? Skizofreninė tėnde s'mund t'ia mveshėsh kombit tėnd!", shkruan Krasniqi.

Njė reagim ka ardhur edhe nga Ministrja e Integrimeve, Vlora Ēitaku. "Shokuese deklarata e Lubonjės! Pa fjalė!", ka shkruar ajo nė Twitter.

Ernest Luma, ndėrkaq, shfaqet shumė mė i ashpėr; ai e fyen publicistin shqiptar duke e quajtur "nėna e viēit".

Avni Arifi thotė se Lubonja gjithmonė ka mbajtur qėndrime antishqiptare.

Kurse Burim Ramadani shtron habinė se si mund tė akuzohet dikush si vrasės kur ai ėshtė shpallur dy herė i pafajshėm nga drejtėsia ndėrkombėtare.

Vlen tė ceket se ende nuk ka njė reagim zyrtar tė AAK-sė.

http://www.gazetaexpress.com/index.php?cid=1,13,116759
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 18.7.2013, 18:54   16
Citim:
“Deklaratat e Lubonjės tė turpshme dhe skandaloze”

Ministri i Kulturės, Rinisė dhe Sportit, Memli Krasniqi, deklaratat e publicistit shqiptar, Fatos Lubonjės, i ka quajtur tė turpshme dhe skandaloze, tė cilat ofendojnė mbarė popullin shqiptar, e nė veēanti ata tė Kosovės.

Krasniqi, ka pohuar se artikulli i tij, nė pėrgjithėsi ofendon rėndė tė gjithė ata qė sakrifikuan gjithēka pėr lirinė e Kosovės.

“ Njė deklaratė e tillė ėshtė deklaratė e turpshme, njė deklaratė skandaloze, ėshtė njė deklaratė qė ofendon gjithė popullin shqiptarė, para sė gjithash shqiptarėt e Kosovės, sepse na i ofendon njerėzit tė cilėt kanė sakrifikuar gjithēka pėr ēlirimin e vendit tonė. Dhe ėshtė po ashtu e turpshme qė njė njeri qė pretendon tė jetė intelektual, ta quaj popullin e vet skizofren”, ka thėnė ministri Krasniqi.

Ndėrkaq, Visar Zhiti, Ministėr i Kulturės, Turizmit, Rinisė dhe Sporteve ka thėnė se Ushtria Ēlirimtare e Kosovės ėshtė ushtri e heronjve, dhe NATO bėri luftėn e parė morale pėr ēlirimin e njė populli nga dhuna, dhe deklarata tė tilla sipas tij, kanė rrėnjė tė hidhura.

“UĒK-ja, populli shqiptar i Kosovės, shqiptarėt kudo qė ishin iu bashkuan kėsaj, nuk kam fjalė tjetėr pėr tė thėnė qė deklarata tė tilla kanė rrėnjė tė hidhura diku jashtė nesh”, ka thėnė Zhiti.

Kėto reagime vijnė pas artikullit tė Fatos Lubonjės tė publikuar nė revistėn “Sudosteuropa Mittelungen”, nė tė cilin Lubonja e ka cilėsuar Ramush Haradinajn njė vrasės, qė u lirua nga Haga pas zhdukjes dhe ekzekutimit tė dėshmitarėve, por edhe njė varg kritikash ndaj popullit shqiptar./

http://rtv21.tv/home/?p=115660&utm_s...dhe-skandaloze

Citim:
Mbi vrasėsit e tjerė
Arben Idrizi

Shtyp mbi foto pėr pėrmasat origjinale

Emri:	arben-idrizi-480x330.jpg
Shikimet:	108
Madhėsia:	42,4 KB
NNJ:	5570Lubonja sall sa ka thėnė diēka qė duhej ta kishim thėnė ne. Pėr kėtė duhet t’i jemi mirėnjohės, pafundėsisht mirėnjohės. Unė pėr veten, PO.

Kam frikė se ėshtė goxha e pa mend (ama duhet prapėseprapė) qė ca injorantėve dhe maskarenjve (politikanė, intelektualė, zyrtarė tė ndryshėm apo qytetarė tė thjeshtė) t’ua themi sa pėr ta thėnė se Fatos Lubonja ėshtė njė intelektual i rrallė, idealist dhe mbrojtės i tė drejtave tė njeriut. Janė parime tė cilave kėta tė parėt u qėndrojnė larg me e pa vetėdije.

Shumica sidomos me vetėdije.

Seneca, duke rrėfyer pėrbuzjen, kėshtu e lexoj unė, ndaj heronjve tė luftės, pyetej, po parafrazoj, se si ishte e mundur qė nė kohė lufte tė tumirim njė krim tė cilin nė kohė paqe do ta kishim dėnuar pa hezitimin mė tė vogėl?

Tė tumirim krimin dhe ta adhurojmė dhe mbrojmė kryesin e tij?

Porse, nė rastin tonė, kemi vazhduar qė edhe nė kohė paqeje tė tumirim krimin dhe ta adhurojmė dhe mbrojmė kryesin e tij.

Ramush Haradinaj, tė cilin e ka pėrmendur Lubonja nė tekstin e tij, ėshtė vetėm njė nga ata vrasės tė shumtė (heronj tė gjallė), tė cilėt dyshohen tė kenė kryer krime si nė luftė si pas lufte dhe tė jenė adhuruar dhe mbrojtur, qoftė nga institucionet shtetėrore qoftė nga shoqėria vetė.

Pėrpos Ramush Haradinajt e Fatmir Limajt, unė e ju qė pajtoheni e nuk pajtoheni, njohim edhe dhjetėra vrasės tė tjerė tė tillė. Ua dimė emrat.

Siē do tė thoshte P.P. Pasolini, unė i di emrat, por nuk i kam provat, bile as shenjat. Unė i di, sepse jam njė intelektual dhe shkrimtar... dhe e tėrė kjo bėn pjesė nė zanatin dhe nė instinktin e zanatit tim.

Kur Lubonja e thotė kėtė, e thotė duke qenė njė intelektual. Duke qenė se kėtė ia thotė zanati dhe instinkti i zanatit tė tij.

Pėrpos kėtyre qė u pėrmenden, unė e di, pa i pasur provat e shenjat, por duke u mbėshtetur nė zanatin dhe instinktin e zanatit tim prej shkrimtari, se vrasės ėshtė edhe kreu i SHIK-ut, drejtuesi i mundshėm i ardhshėm i PDK-sė, Kadri Veseli.

Vrasės janė edhe Ilmi Reēica e Latif Gashi, menjėherė pas Veselit nė hierarkinė e Shėrbimit.

Vrasės ėshtė edhe Azem Syla, ndėr tė tjera i njohur edhe pėr skandalin e pėrfitimit tė pensionit nga Zvicra duke e shpallur veten tė sėmurė mendor.

Vrasės ėshtė Rrustem Mustafa - Remi.

Vrasės ėshtė Xhavit Haliti.

Vrasės ėshtė Bekim Haxhiu - Kamishi.

Vrasės ėshtė Ramiz Lladrovci.

Vrasės ėshtė Sami Lushtaku, i dėnuar e burgosur njė kohė, momentalisht i akuzuar pėr krime lufte, saktėsisht vrasjen e njė civili gjatė luftės si dhe keqtrajtim tė civilėve.

Vrasės ėshtė Xhabir Zharku, i dėnuar, momentalisht nė arrati.

Vrasės ėshtė Rexhep Selimi.

Vrasės ėshtė Florin Krasniqi.

Vrasės ėshtė Daut Haradinaj, vėllai i Ramush Haradinajt.

Vrasės ėshtė Ukė Rugova, i biri i Presidentit Rugova.

Vrasės janė pjesėtarėt e Sigurimit tė Atdheut.

Etj. etj.

Tė gjithė kėta janė sot deputetė nė Kuvendin e Kosovės dhe kryetarė komunash (Lushtaku e Zharku), tė zgjedhur nga populli ose falė vjedhjes sė votave.

Tė gjithė kėta dyshohen se kanė kryer krime si gjatė luftės si pas luftės.

Tė gjithė kėta konsiderohen heronj tė gjallė, bartės tė luftės pėr liri. Tė gjithė kėta glorifikohen, nderohen, adhurohen dhe mbrohen.

Nė Histori, derisa tė mos kemi ndėrruar mendje, do tė mėsohen nga bijtė tanė si themeluesit e shtetit tė Kosovės. Do tė jenė shembull frymėzimi pėr brezat e rinj. Kėta dhe tė tjerėt si kėta qė nuk u pėrmenden. Sepse s’ka ēfarė tjetėr tė glorifikohet, ēmohet e adhurohet. Nuk ka ndonjė mendje tė ndritur qė tė ketė lėnė pas vetes njė mendim a ide; nuk ka ndonjė shpirt qė tė ketė lėnė pas vetes njė dashuri. Ka vetėm muskuj dhe armė. Ka vetėm budallallėk dhe ēmenduri. Ka, pra, skizofreni.

Ka sidomos skizofreni.

Skizofreni tė atillė sa tė adhurohet deri nė dėlir dhe tė bėhet i paprekshėm njė gjest aq tragjik dhe i diskutueshėm si ai i vrasjes sė Familjes Jashari. Askush nuk guxon tė thotė se ai qė konsiderohet ‘legjendė e gjallė’, ‘komandant legjendar’, etj., Adem Jashari, me ngujimin e fėmijėve, grave dhe pleqve, nė tė vėrtetė kishte marrė pjesė nė vrasjen e tyre; se interpretimet e njė tė bėme tė tillė, nė njė shoqėri normale, do tė duhej tė ishin tė hapura dhe tė pafundme, prej sakrificės deri te kafshėria dhe marrėzia, siē ėshtė pafundėsisht i interpretueshėm ēdo mit apo sajesė e sojtė.

E ky mit a gjoja mit pretendohet tė qėndrojė nė themelin e shtetit tonė.

***

Pra, Lubonja sall sa ka thėnė diēka qė duhej ta kishim thėnė ne. Pėr kėtė duhet t’i jemi mirėnjohės, pafundėsisht mirėnjohės. Unė pėr veten, PO.

http://www.gazetaexpress.com/?cid=1,883,116780
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 18.7.2013, 21:35   17
Citim:
Haradinaj: Lubonja shpif

Shtyp mbi foto pėr pėrmasat origjinale

Emri:	largea_38031374144332.jpg
Shikimet:	123
Madhėsia:	30,9 KB
NNJ:	5564Lideri i Aleancės pėr Ardhmėrinė e Kosovės, Ramush Haradinaj, ka reaguar ndaj shkrimit tė Fatos Lubonjės tė publikuar nė revistėn “Sudosteuropa Mittelungen”, nė tė cilin Lubonja e ka cilėsuar Ramush Haradinajn njė vrasės, qė u lirua nga Haga pas zhdukjes dhe ekzekutimit tė dėshmitarėve.

Haradinaj ėshtė shprehur i befasuar me komentet e Lubonjės duke i quajtur ato shpifje. Ai ka paralajmėruar se do t’i pėrdorė tė gjitha mjetet ligjore pėr tė mbrojtur imazhin e tij dhe tė Kosovės.

Haradinaj ka vlerėsuar se qėllimi kryesor i deklaratave tė Fatos Lubonjės ka qenė dėmtimi i imazhit tė Kosovės.

http://www.botasot.info/kosova/23247...ubonja-shpife/
Citim:
Haradinaj padit Fatos Lubonjėn

Kryetari i Aleancės pėr Ardhmėrinė e Kosovės, Ramush Haradinaj, ka reaguar ndaj shkrimit tė Fatos Lubonjės tė publikuar nė revistėn “Sudosteuropa Mittelungen”, nė tė cilin Lubonja e cilėson Ramush Haradinajn njė vrasės, qė u lirua nga Haga pas zhdukjes dhe ekzekutimit tė dėshmitarėve.

Haradinaj ėshtė shprehur i befasuar me komentet e Lubonjės dhe i ka quajtur ato shpifje. Ai ka paralajmėruar se do te pėrdorė tė gjitha mjetet ligjore pėr tė mbrojtur imazhin e tij dhe tė Kosovės.

Ne shkrimin e tij, rastin Haradinaj, Lubonja e sjell pėr tė argumentuar idenė e mbisundimit tė ideologjisė nacionaliste me tė cilėn vazhdojnė tė punojnė nė Shqipėri dhe Kosovė sistematikisht elitat politike dhe kulturore. Sipas tij, ėshtė e pabesueshme se si shqiptarėt i glorifikojnė kėto personazhe. Ashtu si nė kohėn e komunizmit, shkruan Lubonja shqiptarėt vazhdojnė tė ushqehen me idenė se ata janė asgjė, si qenie individuale, pėrpara interesave tė kombit, se ata duhet tė sakrifikojnė veten pėr atdheun dhe tė mbyllin sytė ndaj ēdo krimi tė kryer nė emėr tė tij.

Pervec Haradinajt, edhe drejtuesit e AAK-sė, por edhe partive tjera, kanė reaguar ndaj deklaratave tė Fatos Lubonjės.

Permes rrjeteve sociale kundėr tij janė shprehur edhe anėtarėt e kabinetit qeveritar, Memli Krasniqi e Vlora Citaku.

Kurse sekretari i pėrgjithshėm i AAK-sė, Burim Ramadani shtron habinė se si mund tė akuzohet dikush si vrasės kur ai ėshtė shpallur dy herė i pafajshėm nga drejtėsia ndėrkombėtare.

Por me idenė e Lubonjės pėr mosglorifikimin e figurave ėshtė bashkuar njė tjetėr zė, Arben Idrizi nga Kosova, i cili nė shkrimin e tij tek “Ekspres” shpall njė listė tė gjatė tė atyre qė ai i konsideron si vrasės, duke deklaruar se Lubonja sapo ka thėnė diēka qė duhej ta kishim thėnė ne.


Lubonja flet pėr Klan Kosovėn: Shkrimi im pėr Haradinajn po keqinterpretohet

Debatit mes Ramush Haradinajt dhe Fatos Lubonjės i ėshtė dhėnė hapėsirė edhe nė emisionin “Info Mgazine” nė Klan Kosova. Nė njė ndėrhyrje telefonike publicisti Lubonja ka thėnė se shkrim i tij po keqinterpretohet.

Opinionit publik i ėshtė dhėnė mundėsia tė dėgjojnė pėrmes linjės telefonike kundėrpėrgjigjen e z.Lubonja pas shkrimit tė publikuar nė revistėn austriake ku i drejtohet z.Haradinaj me epitetin vrasės.

Lubonja ka thėnė qė shkrimi i tij ėshtė keqinterpretuar dhe se qėllim parėsor i kėtij botimi ishte venia nė pah e dobėsisė sė shoqėrisė dhe politikės shqiptare nė qendrimin ndaj tė vėrtetės. Mysafir nė studio, anetar i Aleancės pėr Ardhmėrinė e Kosovės Ernest Luma shprehu se shkrimi i analistit Lubonja nuk ėshtė ofezė vetėm pėr ushtrinė ēlirimtare dhe luftėn e tyre, por pėr gjithė popullin e Kosovės.

http://www.abcnews.al/lajme/rajoni/7/32677
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 19.7.2013, 16:24   18
Citim:
Serbėt lavdėrojnė Fatos Lubonjėn

Lubonja ia arrin qėllimit, merr lėvdata nė Serbi! Komentet e analistit dhe shkrimtarit nga Shqipėria, Fatos Lubonja se lideri i AAK-sė, Ramush Haradinaj dhe udhėheqės tė tjerė tė UĒK-sė "janė vrasės" dhe se "elita politike nė Shqipėria dhe Kosovės kanė mbyllur sytė para krimeve tė UĒK-sė", kanė zėnė vend nė shumicėn e mediave tė Serbisė.

Radio Televizioni publik i Serbisė nė portalin e rts.rs i ka dhėnė hapėsirė tė rėndėsishme Lubonjės, duke cituar atė qė ka thėnė. "Nė artikullin e botuar nė numrin e muajit maj tė revistės "Sudosteuropa", Lubonja ka shkruar pėr mosreagimin e autoriteteve shqiptare pas lirimit nga Haga tė ish komandantit tė UĒK-sė, Ramush Haradinaj. Lubonja ka theksuar se megjithė se kishte dėshmi tė mjaftueshme, Haradinaj ėshtė liruar. Sipas tij, dėshmitė ishte tė vėrteta", shkruan rts.

Mė pas nė kėtė artikull, rts thekson se kėto komente te Lubonjės kanė ngjallur reagime tė shumta nė Kosovės, derisa citon edhe deklaratėn e Haradinajt se do ta padisė atė.

Po ashtu aty citohen edhe deklaratat e zėdhėnėsit tė AAK-sė, Ernest Luma i cili Lubonjėn e quan "bir kurve", pastaj mospajtimet qė shfaqėn ministrat Vlora Ēitaku e Memli Krasniqi, etj.

Gati tė gjithė komentuesit nė kėtė artikull e kanė "lavdėruar" Lubonjėn, duke shkruar se "ai e ka mirė" dhe se "shqiptarėt e Kosovės mė mirė do tė kishin jetuar me Serbinė sesa tė udhėhequr nga komandantėt e UĒK-sė".

Sipas mediave vendore, komentuesit, tė gjithė serbė, kuptohet, e kanė quar nė "qiellin e shtatė" Lubonjėn pėr "heroizmin dhe sinqeritetin e tij". Pra, rezultati i kėrkuar nga Lubonja u arrit, ai e "mbushi mirė bunarin e Serbisė".

http://www.zeri.info/artikulli/10095...fatos-lubonjen
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 19.7.2013, 16:30   19
allianz
 
Ky bullgari ka psikozė tė vjetėr, i ka halė nė sy "heronjtė" dhe njerėzit qė pėrēojnė elemente fuqie e krenarie, se i kujtojnė, qė kur hante sallam, mediokritetin e vet dhe faktin qė gjithė ēka bėrė deri mė sot mund tė pėrmblidhet nė shprehjen "mos e trazo mutin me shkop".
  Pėrgjigju duke cituar
I vjetėr 19.7.2013, 18:58   20
Citim:
O Arben Idrizi, o “intelektual” dhe “shkrimtar” i shpifur

Shtyp mbi foto pėr pėrmasat origjinale

Emri:	largea_jakup-krasniqi1374258770.jpg
Shikimet:	126
Madhėsia:	21,9 KB
NNJ:	5571Kryeparlamentari Jakup Krasniqi, ėshtė shfaqur shumė i ashpėr nė njė reagim ndaj shkrimeve tė Fatos Lubonjės, dhe nė veēanti ndaj atij tė shkrimtarit Arben Idrizi.

Ky i fundit duke marr shkas nga njė shkrim i Lubonjės qė fliste pėr krimet e luftės tė kryera nga Ramush Haradinaj, nė shkrimin e tij, pėrveq qė i cilėson si kriminel Haradinajn, dhe disa ish luftėtarėt tė tjerė, ngreh dilemė edhe pėr sakrificėn e Adem Jasharit.

Kryeparlamentari Krasniqi, nė njė komet tė tijin tė postuar nė rrjetin social Facebook, kėta tė dy i cilėson si shkrimtarė “monstrum”.

Mė poshtė, lexoni tė plotė reagimin e kryeparlametarit Jakup Krasniqi:

KRIMI I MONSTRĖS “INTELEKTUALE”

Kėto ditė nė mediet shqiptare ėshtė rikthyer tema e luftės ēlirimtare, e cila solli lirinė e Kosovės, kulmuar me shpalljen e Pavarėsisė sė saj mė 17 shkurt 2008. Ky rikthim vjen ēuditėrisht tendencioz deri nė skajshmėri me qėllimin e vetėm - dinigrimin e njerėzve tė gjallė e tė vdekur. Unė nuk do tė merrem me ato qė thuhen pėr tė gjallėt, pasi ata i kanė mundėsitė tė deklarohen vetė. Unė do tė flas atė qė duhet folur nė rrethana tė tilla me abuzuesit e fjalėssė lirė, duke rikujtuar atė qė ka folur dhe ka dashur pėr lirinė tonė, pėr jetėn tonė dhe pėr ardhmėrinė tonė vetė Adem Jashari

Fundja, mua kurrė nuk do tė mė kishte shkuar mendja se nė Kosovė ka ndonjė i arsimuar i mirėfilltė i edukuar nė frymėn moderne apo tradicionale kombėtare, qė pėr flijimin e Adem Jasharit dhe familjes sė tij tė flasė me njė gjuhė barbare, aspak njerėzore, siē bėri “intelektuali” e “shkrimtari” i vetėquajtur A.I. nė njė tė pėrditshme.

Por kjo nuk ėshtė mė e rėnda apo mė e dhimbshmja!

Mė e rėndė dhe mė e dhimbshme, mė e papėrballueshme dhe qė s’hahet dot ėshtė tendenca qė ky “intelektual” dhe “shkrimtar” ta amnistojė krimin mė tė rėndė tė mundshėm tė makinerisė ēnjerėzore tė Millosheviēit! Ta amnistojė krejt atė makineri kriminale, bashkė me kriminelėt e saj e faji t’i mvishet Adem Jasharit, pėr tė cilin familja ishte gjėja mė e shtrenjtė e mundshme nė kėtė botė! Dhe njė hakmarrje tė tillė Adem Jashari nuk do ta ndėrmerrte mbi asnjė familje tė botės, pa marrė parasysh pėrkatėsinė etnike. Dhe kėtė nuk mund ta dijė askush mė mirė sesa unė. Sepse i kam tė freskėta dhe s’mund tė harrohen dot si kėrkesa ime e sinqertė bėrė mikut e bashkėluftėtarit Adem Jashari qė tė qėndronte, tė organizonte, sė kėndejmi edhe tė jetonte sa mė larg familjes si dhe pėrgjigjen qė kam marrė ndaj njė kėrkese tė tillė nga ai. Njė pėrgjigje tė tillė mund ta jepte vetėm njė njeri me tipare tepėr tė veēanta. Adem Jashari ishte me identitet tė veēantė! I veēantė ishte si pėr atdhedashuri, ashtu edhe pėr guximin njerėzor. Ndoshta faji i tij i vetėm ishte se mė shumė se jetėn nė robėri e donte vdekjen pėr liri. Dhe kėtė nuk e kam dėgjuar e as lexuar ta mohojnė as mendjet mė tė ndritura tė Evropės nė veprat e tyre kapitale pėr dashurinė pėr jetėn, lirinė dhe atdhedashurinė.

S’do tė ngurroja ta kuptoja edhe “intelektualin” e “shkritmarin” A. I., sikur kjo (masakra ndaj familjes Jashari) tė ishte masakra e parė dhe e vetmja apo e fundit serbe nė Kosovė, brenda njė viti lufte tepėr tė pabarabartė. Do ta kuptoja “intelektualin” monstėr e “shkrimtarin” snob dhe kėdo tjetėr, qė ėshtė i pakėnaqur me “heronjtė” e gjallė (unė nuk besoj nė heronjtė e gjallė), me komandantėt e luftės e tė pas luftės. Por pėr tė rėnėt pėr liri e demokraci kėrkohet nderim, nderim sė paku edhe pa fjalė miradije. Tė rėnėt nuk mund t’u pėrgjigjen monstėrve, kujdestarėve denigrues tė kryevlerės njerėzore – flijuesve pėr liri.

Po kujt po i flas?

Kjo qė them vlen pėr intelektualin njeri, shkrimtarin e vėrtetė dhe kjo nuk vlen pėr prodhimin njerėzor prej monstre. Pasi vetėm nga ky dyzim lindin njerėz me deformime fizike e mendore si nė rastin tonė, me “intelektualin” dhe “shkritmarin” A. I.?! Vėrtet nuk kam sesi ta di, prej nga dhe pse ky soj “intelektuali” e “shkrimtari” shqiptarėve mė shumė ua preferon jetėn nėn tė ashtuaujaturėn Serbo-Jugosllavi, e cila brenda njė viti lufte ka kryer dhjetėra masakra, madje edhe mbi familjet qė nuk e kanė bėrė asnjė rezistencė.

O “intelektual” dhe “shkrimtar i shpifur, nė Kosovė kanė ndodhur pa fund masakra, mbi 13 mijė njerėz nuk jetojnė mė! Pa folur pėr dėmet tjera qė nuk mund tė llogariten e as tė konvertohen nė euro. A e di ky “intelektual” e “shkrimtar”, sa familje shqiptare kanė humbur mė tė dashurit e tyre, tė tė gjitha moshave edhe pa e bėrė asnjė rezistencė, bile edhe atėherė kur i kanė besuar makinerisė se Milloshit. Familje tė tilla ka kudo dhe ngado nė Kosovė, por “intelektualit” dhe “shkrimtarit”, le ta themi, “tonė” kjo nuk i bėn asnjė pėrshtypje.

Nė fund, do tė doja t’i diskutoja me kėtė monstėr jo duke e pandehur si “intelektual”, “shkrimtar”, “analist”, “qytetar” dhe tė “arsimuar” tė Prishtinės se unė, qytetari i kėsaj toke, ndjehem i fyer, jashtėzakonisht i fyer qė njė mendje e vetėquajtur pėrdhos kryeheronjtė e luftės ēlirimtare. Fundja a s’ėshtė racizėm intelektual ky, i pashpejguar as nga shkenca psikanalitike frojdiane apo jungiane pėr njė nivel tė tillė shkencor “vlerėsues” pėr legjendarin Adem Jashari? Ishin masakrat e Drenicės, tė Gjhakovės, tė Rahovecit, tė Therandės, tė Pejės , tė Reēakut etj., etj., ato qė e binden ēdo shqiptar liridashės se nuk mund tė jetohej apo bashkėjetohej me njė shtet qė i vriste nė mėnyrėn mė mizore qytetarėt e “vet”, i dhunonin grat shqiptare pėr tė pėrdhosur nderin dhe moralin e kombit, madje pėr kėtė u bindėn edhe SHBA-tė dhe BE-ja dhe e gjithė bota demokratike. Bota u bindė, por ja qė shqiptarėt nuk po binden, pėrkundrazi gjarpri vazhdon tė helmoj plagėt e shumė familjeve shqiptare.

A thua, a mund tė gjindet nė Evropėn e vlerave kulturore evropiane njė intelektual monstėr qė do tė merrte guximin pėr tė pėrdhosur heroin kombėtar Adem Jashari si dhe luftėn tonė ēlirimtare. Jo, kėtė s’mund ta bėjė askush qė posedon ca vlera civilizuese, nga mė elementaret. Evropa Perėndimore, jo, nuk e njeh kėtė gjuhė, sė paku jo nga koha qėkur u vendosėn themelet e BE-sė. Nuk besoj, qė kjo formė banditeske e komunikimit do t’i ketė shkuar ndėrmend ndonjė intelektuali evropian. Nuk besoj, qė kjo formė kafshore e komunikimit kalemor do t’i kėtė shkuar ndėrmend ndonjė intelektuali evropian. Unė po bindėm pėr tė saten herė se pushka vret vetėm njė herė, ndėrsa penda nė dorėn e “intelektualit” monstėr vret pėrtej pushkės e pas pushkės. Kėsaj populli do ti thoshte:”Mos e vet se tregon vet”. Vėrtetė si nė komunikimet gojora apo tė shkruara secili shpėrfaqė, fytyrėn e vet, karakterin e vet, shpirtin apo pa shpirtin e vet tė deformuar. Sigurisht qė intelektuali nuk vret as me pushkė e as mė fjalė. Bisha vret sa herė qė i ipet rasti. Intelektualit monstėr i ėshtė dhėnė rasti!

http://www.botasot.info/kosova/23270...tar-i-shpifur/

Citim:
Pro et Contra: Idrizi “intelektual monstėr”, Krasniqi “fashist primitiv”

Kryetari i Kuvendit tė Kosovės, Jakup Krasniqi, nė njė shkrim autorial tė postuar nė profilin e tij nė rrjetin social Facebook, ka kritikuar kolumnistin Arben Idrizi.

Idrizi, nė Gazetėn Express kishte botuar dje kolumnen “Mbi vrasėsit tjerė”, pėrmes sė cilės i del nė mbrojtje publicistit Fatos Lubonja, i cili e kishte cilėsuar vrasės kryetarin e Aleancės pėr Ardhmėrinė e Kosovės, Ramush Haradinaj.

Nė kolumnen e tij Idrizi thotė se "pa i pasur provat e shenjat, por duke u mbėshtetur nė zanatin dhe instinktin e zanatit tim prej shkrimtari", vrasės janė edhe Kadri Veseli, Ilmi Reēica, Latif Gashi, Azem Syla, Rrustem Mustafa - Remi, Xhavit Haliti, Bekim Haxhiu - Kamishi, Ramiz Lladrovci, Sami Lushtaku, Xhabir Zharku, Rexhep Selimi, Florin Krasniqi, Daut Haradinaj, Ukė Rugova, pjesėtarėt e Sigurimit tė Atdheut...

Lubonja kishte thėnė se shqiptarėt i glorifikojnė personazhet si Haradinaj, “sepse jemi njė komb skizofrenikėsh”. Ndėrkaq, Idrizi kishte shkruar se ka skizofreni, “tė atillė sa tė adhurohet deri nė dėlir dhe tė bėhet i paprekshėm njė gjest aq tragjik dhe i diskutueshėm si ai i vrasjes sė Familjes Jashari”.

“Askush nuk guxon tė thotė se ai qė konsiderohet ‘legjendė e gjallė’, ‘komandant legjendar’, etj., Adem Jashari, me ngujimin e fėmijėve, grave dhe pleqve, nė tė vėrtetė kishte marrė pjesė nė vrasjen e tyre”, kishte shkruar Idrizi.

Ndaj kėtyre fjalėve ka reaguar Krasniqi pėrmes shkrimit tė titulluar “Krimi i monstrės ‘intelektuale’”.

“Kurrė nuk do tė mė kishte shkuar mendja se nė Kosovė ka ndonjė i arsimuar i mirėfilltė i edukuar nė frymėn moderne apo tradicionale kombėtare, qė pėr flijimin e Adem Jasharit dhe familjes sė tij tė flasė me njė gjuhė barbare, aspak njerėzore, siē bėri ‘intelektuali’ e ‘shkrimtari’ i vetėquajtur A.I.”, ka shkruar Krasniqi, i cili Idrizin e cilėson “’intelektual’ dhe ‘shkrimtar’ tė shpifur”.

“Unė, qytetari i kėsaj toke, ndjehem i fyer, jashtėzakonisht i fyer qė njė mendje e vetėquajtur pėrdhos kryeheronjtė e luftės ēlirimtare”, shkruan Krasniqi. “Unė po bindėm pėr tė saten herė se pushka vret vetėm njė herė, ndėrsa penda nė dorėn e “intelektualit” monstėr vret pėrtej pushkės e pas pushkės. Kėsaj populli do t’i thoshte: ‘Mos e vet se tregon vet’”.

Shkrimin e plotė tė Krasniqit mund ta lexoni kėtu. Ndėrkaq, shkrimin e Idrizit kėtu.

Ndryshe, ndaj reagimit tė Krasniqit reagon edhe Gazeta Express, nė artikullin “Njė fashist primitiv nė krye tė Parlamentit”, ku thuhet se “gjuha e pėrdorur nga Kryetari i Parlamentit ėshtė jashtėzakonisht e ashpėr dhe e ngjashme me fjalimet fashiste tė kohė sė Adofl Hitelit, kur i akuzonin njerėzit pėr deformime fizike dhe psikike”. /Telegrafi/

http://www.telegrafi.com/lajme/pro-e...v-2-34265.html
  Pėrgjigju duke cituar
Merr pjesė nė diskutim





Ora nė Shqipėri ėshtė 15:45.

Pajtim RSS
Vargmal © 2001 - 2019
Dijeni · Prektora · Pyetje · Kreu

Redaksia: kontakt@vargmal.org
Drejtbotimi: Lėnda e hasur kėtu mund tė pėrdoret nė ēdo mjet pėrcjellės, me kusht qė tė pėrmendet se ėshtė marrė nga faqja vargmal.org ose qė tė jepet vendndodhja e saktė e plotė brenda kėsaj faqeje. Nėse lėnda e hasur nė kėtė faqe dėshirohet tė pėrdoret pėr arsye qė tejkalojnė drejtpėrdorimin dhe drejtbotimin, kėrkohet leje e posaēme pas marrėveshjeje me mbarėvajtėsit dhe/ose krijuesit.
Drejtpėrdorimi: Veē tė tjerash, nė kėtė faqe paraqitet lėndė me tė drejta krijuesi, pėrdorimi i sė cilės nuk ėshtė miratuar gjithnjė gjegjėsisht prej mbajtėsit tė tė drejtave. Megjithatė lėnda shtjellohet nė pėrpjekjen tonė pėr njohjen, kuptimin, bashkėfjalimin e arsimimin rreth ēėshtjeve qė kanė tė bėjnė me mjedisin, botėkuptimin, shkencėn, shoqėrinė njerėzore nė pėrgjithėsi dhe shoqėrinė shqiptare nė veēanti. Mendojmė se ky pėrbėn pėrdorim tė drejtė sipas ligjit nr. 9380, dt. 28.4.2005, nenet 9, 26, 27. Nė lidhje me ēka pararendi, paraqitja kryhet pa pėrfitim tregtar ndaj atyre qė kanė shprehur interes paraprak pėr marrje njohurish pėr arsye kėrkimore, arsimore a pėrdorimi vetjak nė pėrputhje ligjin.